Buhalterinė apskaita: Sociologijos mokslo samprata

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

Ekonomikos ir vadybos fakultetas

Administravimo ir kaimo plėtros katedra

Renata xxxxxxxxxxxxxx

Žemės ūkio buhalterinės apskaitos ir finansų programos

neakivaizdinių studijų 2 kurso 2 grupės studentės

Studijų knygelės Nr. 080300

Sociologijos mokslo samprata

Tikrino: lekt. dr. S. Navasaitienė

Akademija, 2013

TURINYS

Įvadas .................................................................................................................................................3

1. Sociologijos mokslo ištakos ............................................................................................................4

2. Sociologijos mokslo objektas ir dalykas..........................................................................................6

3. Sociologinės analizės lygiai ............................................................................................................9

3.1 Mikrosociologija

3.2 Makrosociologija

3.3 Analizės lygių ryšiai

4. Sociologijos ryšys su kitais mokslais....................................................................9

Išvados.................................................................................................................11

Literatūros sąrašas....................................................................................................12

Priedai............................................................................................13

ĮVADAS

Sociologijos mokslas, praėjęs daugiau kaip pusantro šimtmečio kelią, suformavęs žymų skaičių įvairių visuomenės, jos grupių ir individų socialinį gyvenimą aiškinančių teorijų, sukaupęs didžiulį empirinių tyrimų bagažą, vystomas naujosios kartos šios mokslo krypties atstovų. Vis daugiau įvairaus išsilavinimo ir polinkių žmonių domisi žmonijos ir jos kultūros vystimosi istorija, moderniosios visuomenės grupių bendrabūvio problemomis, socialinio gyvenimo prognozavimo galimybėmis ir kitomis problemomis.

Ką reiškia žodis sociologija? Sociologija – mokslas apie visuomenę, apie žmogų, žmonių grupių, visuomenės socialinį gyvenimą, tirianti visuomenę, jos struktūrą ir procesus. Tai mokslas apie visuomenę, jos grupes ir visuomeninį elgesį. Ji tiria ypatingą visuomenės realybės sferą, kurią tyrinėja pagal specifinius būdingus tam mokslui dėsnius ir dėsningumus.

XIX amžiaus pabaigoje, kai Emilis Diukheimas labai sąmoningai pasisakė dėl sociologijos įsteigimo kaip mokslo, prilygstančio gamtos mokslams, jis mokslinį metodą ir mokslinį griežtumą susiejo su specializacija ir siekė suteikti sociologijai statusą akademijoje, ją pateikdamas kaip šios modernaus gyvenimo specializacijos pagalbininką ir išraišką. Dabar, geru šimtmečiu vėliau, mes galime palyginti postmodernizmo aštrius mokslo, kaip specializacijų tinklo, vertinimus. Mokslas prarado savo sugebėjimą šviesti eilinius piliečius, nes jis pasidarė toks įmantrus ir ezoterinis, kad tik mokslinių disciplinų specializacijos meistrai gali eiti atrinktais takeliais per mokslo žinias.(Cotterrell,R.1997 ) .

Tyrimo objektas: Sociologijos mokslo samprata.

Tikslai:

1. Susipažinti su sociologijos mokslo ištakomis.

2. Suvokti, sociologijos mokslo sampratą, ir jos analizės lygius.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti kas ir kad pirmą kartą įvedė sociologijos terminą.

2. Išsiaiškinti sociologijos atsiradimo priežastis.

3. Suvokti sociologijos mokslo objektą ir dalyką.

4. Išsiaiškinti sociologinės analizės lygius ir ką jie tyrinėja.

5. Pateikti sociologijos ryšį su kitais mokslais.

1. SOCIOLOGIJOS MOKSLO IŠTAKOS

,,Sociologija – vienintelis iš socialinių ir humanitarinių mokslų, tiriantis visuomenę kaip visumą ,,panašiai kaip fizika – vienintelis mokslas, nagrinėjantis gamtą kaip visumą“ ( Matulionis A.V.,2003).

Sociologijos tapsmo mokslu apie visuomenę, jos grupes ir žmogų kelias buvo ilgas, siekiantis tuos laikus, kai pradėti stebėti ir analizuoti elementariausi žmogaus visuomeninio elgesio pasireiškimai.

Jau 18 a. teorijose išryškėja požiūris į visuomenę. To laikmečio socialiniai filosofai vertina visuomenę kaip sistemą. To laikmečio socialiniai filosofai vertina visuomenę kaip gamtos dalį. Gamtos ir tiksliųjų mokslų, ypač geometrijos, mechanikos ir astronomijos, dėsniai neįstengė apimti daugialypių ir prieštaringų socialinių faktų įvairovės, todėl iškilo visuomeninių dėsningumų formalizavimo būtinybe.

Sociologijos atsiradimo priežastys:

• Pokyčiai moksle;

• Pokyčiai visuomenėje;

• Politiniai pokyčiai.

Sąvoka radosi besiformuojant supratimui, kad visuomenės gyvena pagal dėsningumus, kylančius iš jų prigimties. Ilgą laiką žmones klaidino tai, kad jie patys dalyvavo socialiniuose faktuose ir todėl jiems atrodė, kad nuo jų priklauso įvykių eiga. Tik filosofai kalbėdavo apie tai, kokios visuomenės turėtų būti, t.y. kūrė idealius paveikslus. XVIII a. buvo suvoktas pirmasis dėsningumas: jeigu visuomenė nori gyventi santaikoje pati su savimi, ji turi priimti žmogaus prigimtinį bruožą - įgyvendinti savo paskirtį žemėje.

19 a. socialiniai mąstytojai ūkinį – ekonominį gyvenimą vertino atsietai nuo politikos. Ž.Ž. Ruso ekonominių nuosavybės santykių svarbą tiesiogiai siejo su socialinės nelygybės problemų besivystančioje visuomenėje sprendimu.

Lygiagrečiai su bendromis socialinėmis filosofinėmis teorijomis vystėsi konkretūs socialiniai tyrinėjimai, kurie buvo siejami su praktiniais valdymo poreikiais. Anglų „politiniai aritmetikai“ tokie kaip D. Grauntas ir kiti 17a. padėjo pagrindus šiuolaikinei demografijai, paruošę socialinių dėsningumų tyrimo kokybinius metodus (Luobikienė I., 1997).

Didieji geografiniai atradimai padėjo vystytis antropologijai ne tik medicinos, bet ir sociologijos požiūriu, pavyzdžiui Ž. L. Biuffono darbai.

Sociologija kaip savarankiškas mokslas apie visuomenę kaip sistemą, apie jos elementų – socialinių institutų – vystimąsi ir funkcionavimą iš esmės susiformavo 19a. viduryje. Spartus kapitalistinės visuomenės vystymasis ir socialinių konfliktų dinamika sąlygojo ne vien socialinio filosofinio, bet ir „pozityvinio politinio“ socialinių reiškinių aiškinimo pagrindą.

Sparčiai vystėsi ir kiti, sociologijai artimi, mokslai – ekonomika, istorija, statistika, taip pat gamtos ir tikslieji mokslai, kurių įtaka visuomeninių mokslų vystimuisi didžiulė.

XVII-XIX amžių sandūroje atsirado dar vienas naujas mokslas apie visuomenę, kurį pradžioje vadino ,,socialine fizika“, o vėliau - ,,sociologija“. O. Kontas (1798-1857) – sociologijos mokslo pradininkas. Jis teigęs žmonių ir socialinių reiškinių vienovę, visos žmonijos istorijos vienovę. Vienovės idėją jis išplėtojo iki tokios ribos, už kurios atgalinis veiksmas praktiškai negalimas; todėl jis sunkiai grįžta prie procesų įvairovės. Pasak Konto, žmonija turi priartėti prie vienintelio priimtino visuomenės modelio.

Sociologijos pradininkais taip pat laikomi H.Spenseris ( Herbert Spencer), K. Marksas (Karl Marx), E. Durkheimas (Emile Dukheim), M. Vėberis ( Max Weber ) ir kt.

Sociologai savo dėmesį nukreipė į įvairias visuomenės gyvenimo sritis, o visų pirma į : ekonominius, socialinius, politinius, kultūrinius bei dvasinius gyvenimo procesus ir reiškinius.

Tuo laiku, kai sociologija iškilo kaip atskira mokslo šaka, pradėta manyti, kad daugelis individo veiksmų nulemia jo asmeniniai interesai, o pati visuomenė yra kaip rėmas, kuris sudaro sąlygas individams egzistuoti. Be to svarbu nepamiršti, kad sociologijos kaip mokslo atsiradimas buvo susijęs su istoriniu ir kultūriniu palikimu. Industrinė revoliucija, politinės revoliucijos ir stipriai susilpnėjusi bažnyčios valdžia reiškė, kad ankstesnis visuomenės ir socialinės tvarkos suvokimas neatitiko pasikeitusios situacijos.1859 išleista Darvino evoliucijos teorija pateikė akademinį ir filosofinį pagrindą apversti aukštyn kojom ankstesnes socialinės tvarkos teorijas. Veikiant šiems socialiniams pokyčiams ir gimstant sociologijai kaip mokslo šakai, pagrindiniai sociologų klausimai buvo šie:

išsiaiškinti susidariusias socialines struktūras, kurios leidžia individams veikti kaip pakankamai nepriklausomiems asmenims, bet kurios taip pat sukuria sistemą, kuri neleidžia atsirasti anarchijai ir sumaiščiai;
surasti ,,mokslinį“ metodą šių aiškinimų formulavimui;
suteiki žinių, kurios leis žmonėms suprasti ir pakeisti socialines jėgas, kurios yra didesnės negu vieno kurio individo galia.

Ilgainiui išsigrynino pagrindinės perspektyvos, kurios turėjo nemažą įtaką visuomenės institucijų vystymuisi bei jų tyrimams (Elster, J.2000 ).

2. SOCIOLOGIJOS MOKSLO OBJEKTAS IR DALYKAS

Įvardijus sociologiją mokslu jos definicijos keitėsi priklausomai nuo santykio su kitais mokslais bei jų tyrimo sritimi. P. Leonas „Sociologijos paskaitose“ pateikė 3 teorijas, kuriose sociologijos tyrimo sritis kinta, nuo „kitų mokslų netiriamos“, iki bendrų socialinių reiškinių ir procesų dėsningumų tyrimo.

Pasak P.Sorokino, sociologija kaip mokslas tiria bendriausius žmonių savitarpio veikimo reiškinių ryšius, o specialių socialinių mokslų objektas – atskiros reiškinių rūšys arba jų specialūs požymiai (Luobikienė I., 1997).

Atskirų mokslų sprendžiami klausimai būtų atsitiktiniai, o šiuos klausimus sprendžiant tam tikram bendro turinio mokslui, rezultatai būtų sistemingo ir planingo darbo vaisius.

Sociologijos ir kitų socialinių mokslų santykiui iliustruoti P. Sorokinas pateikė tokį pavyzdį: „Fabrike kiekvienas darbininkas turi savo specialią funkciją, o visos tos funkcijos duoda bendrą rezultatą. Tačiau fabrikas negali apsieiti be direktoriaus, kuris veda visą įmonę, prižiūri ją ir koordinuoja jos visus darbus, trumpai kalbant, veda fabriką, kaip tam tikrą vienetą.. be jo fabriko veikimas neįmanomas. Paėmus socialinius mokslus, direktoriaus rolę eina sociologija, o darbininkų rolę – specialieji mokslai.“

Įsitvirtinus sociologijai kaip savarankiškam mokslui, jo definicijos varijuoja įvairiose literatūros šaltiniuose.

Pradedant nuo etimologijos, terminas „sociologija“ sudarytas iš dviejų žodžių: lotynų sovietas – visuomenė (draugija) ir graikų logos – sąvoka, mokslas. Tuomet paprasčiausias sociologijos kaip mokslo apie visuomenę apibūdinimas: „Sociologija – mokslas apie visuomenę, apie pagrindinius visuomenės gyvenimo dėsnius“.

Kituose literatūros šaltiniuose skelbiami sociologijos apibūdinimai:

„Sociologija – mokslas apie žmogaus, žmonių grupių, visuomenės socialinį gyvenimą“.

„Sociologija – mokslas, tiriantis visuomenę, jos struktūrą ir procesus“.

„Sociologija- mokslas apie visuomenę, jos grupes ir visuomeninį elgesį“.

Šie ir daugelis kitų, panašių į juos, sociologijos mokslo apibrėžimų glaudžiai siejami sociologijos tyrimo sritimi ir konkrečiomis jos pusėmis – sociologijos objektu ir dalyku. Metodologiniu požiūriu bet kurio mokslo objektu laikytina apibrėžta objektyvaus ir subjektyvaus pasaulio sritis, kai dalykas iškyla kaip teorinio apibendrinimo rezultatas, leidžiantis tyrėjui išskirti specifinius to mokslo tyrimo objekto vystimosi ir funkcionavimo dėsningumas.

Priimta sociologinio pažinimo objektu laikyti visų socialinių savybių, ryšių ir santykių visumą. L. Glumplovičiaus požiūriu „socialiniai reiškiniai yra žmonių tarpusavio veikimo santykiai, kaip antai: ūkio, teisės, valstybės reiškiniai“.

G. Osipovas socialinį apibūdina kaip visumą tam tikrų visuomeninių santykių savybių ir ypatumų, kuriuos individai arba bendrijos integravo bendroje veikloje, ir kurie pasireiškia jų tarpusavio santykiuose, vertinant savo padėtį visuomenėje, santykiuose su visuomeninio gyvenimo reiškiniais ir procesais.

Sociologinio pažinimo objektas – socialinių reiškinių, procesų socialinių savybių, rūšių ir santykių visuma. Socialinį reiškinį ar procesą sukelia vieno ar kito individo poreikis kitam individui ar socialinei grupei. Sociologinio tyrimo objektas – socialiniai ryšiai, socialinė tarpusavio sąveika, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas.

Sociologijos dalykas – tai socialiniai faktai, socialinė elgsena. Žmogaus elgesys yra socialinis, kai jis derinamas su kitų žmonių elgesiu. Socialinis dalykas – visuomenės socialinės sistemos ir ją sudarančių elementų – asmenybių, socialinių bendrijų, socialinių institutų – analizė.

Taikomojoje sociologijoje tyrimo objektas yra reiškinys ar procesas, į kurį nukreiptas sociologinis tyrimas.

Be to, viena ir ta pati objektyviosios realybės sfera gali būti kelių mokslų tyrinėjimo objektu, kaip antai:

• fizinė realybė (pvz., mus supanti gamta) yra ne tik daugelio gamtos (biologijos, ekologijos), bet ir techniškųjų mokslų (fizikos, chemijos) tyrinėjimo objektas;

• socialinė realybė (t.y. mus supančios žmonių grupės, organizacijos, institucijos, vyraujantys elgesio bei etikos standartai) yra socialinių mokslų (edukologijos, ekonomikos, politikos) ir humanitarinių mokslų (teisės, istorijos, psichologijos) tyrinėjimo objektas.

Metodologiniu požiūriu bet kurio mokslo objektu laikytina konkreti, vienaip ar kitaip apibrėžta objektyvaus ar subjektyvaus pasaulio sritis.

Tačiau vien nustatyti mokslo objektą nepakanka. Bet kuris mokslas gali tyrinėti labai daug objektų, tačiau mokslo dalykas (t.y. konkreti objekto dalis) – visuomet apibrėžtas, konkretus ir specifinis.

Sociologinių tyrimų dalykas – tai mus dominanti objekto pusė, kuri bus tiriama.

Socialinį reiškinį ar procesą sukelia vieno individo poveikis kitam ar socialinei grupei, nes individai tampa tam tikrų socialinių savybių nešėjais ar reiškėjais.

Todėl socialiniai ryšiai, socialinė tarpusavio sąveika, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas yra sociologinio tyrimo objektas.

Sociologijos dalykas, būdamas tyrinėjimų apibendrinimo rezultatu, neapibūdinamas vienareikšmiai (Luobikienė I., 1997). Ši tendencija pastebima sociologijos mokslo evoliucijos eigoje, skiriantis įvairių sociologinių mokyklų ir krypčių atstovų požiūriams į sociologijos dalyką. E. Diurkheimui tai – socialiniai faktai, ir kadangi socialinių reiškinių substratas esanti visuomenė arba jos grupės, tai sociologijos dalykas yra visuomeninio charakterio.

Pasak M. Vėberio, sociologija – mokslas apie socialinę elgseną, kuri suvokiama kaip žmogaus vidinė ar išorinė pozicija veiklos atžvilgiu. Žmogaus elgesys laikomas socialiniu, kai jis derinamas su kitų individų elgesiu.

Vertinant iš marksistinių pozicijų, sociologinių tyrimų dalyku laikoma mokslinė visuomenės kaip socialinės sistemos ir ją sudarančių elementų – asmenybių, socialinių bendrijų, socialinių institutų analizė.

Taikomojoje sociologijoje tyrimo objektu laikomas reiškinys ar procesas, į kurį nukreiptas sociologinis tyrimas. Objektas turi būti charakterizuojamas: profesine ir kt. priklausomybe, erdvės apibrėžtumu (regioniniu požiūriu), funkciniu kryptingumu (gamybinis, politinis, buitinis ir kt.), laiko apibrėžtumu, kokybinių išmatavimų galimybėmis.

Sociologinių tyrimų dalykas – ta objekto pusė, kuri bus tiriama. Daikte paprastai sukoncentruotas pagrindinis klausimas, arba centrinė tiriamo prieštaravimo tendencija.

3. SOCIOLOGINĖS ANALIZĖS LYGIAI

Sociologija kaip ir kiti mokslai turi praeit vidinės institucionalizacijos procesą. Vidinė institucionalizacija suteikia galimybes tobulinti organizacinę mokslo struktūrą, pačios disciplinos veiklos sferų pasidalijimą, ruošiant efektyvius tyrimo metodus ir kita (Luobikienė I., 1997).

Pagal sociologijos mokslo struktūrizavimą bei veiklos sferas skiriami šie lygiai:

1.fundamentalių tyrimų lygis, kurio užduotis – mokslinių žinių kaupimas konstruojant teorijas, atskleidžiančias šios srities universalius dėsningumus ir principus;

2.taikomųjų tyrimų lygis, kurio užduotis - aktualių problemų, turinčių neabejotiną pritaikymą praktikoje, tyrimas fundamentalių žinių pagrindu;

3.socialinė inžinerija – mokslinių žinių praktinio taikymo lygis, konstruojant įvairias technines priemones ir tobulinant technologijas.

Šiuo pagrindu sociologija skirstoma į teorinę sociologiją, taikomąją sociologiją ir socialinę inžineriją.

Sociologijos mokslo viduje skiriama ir mikrosociologija bei makrosiologija.

Mikrosociologija tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį jų tarpusavio sąveikoje.

Makrosociologija tiria platesnio masto socialines sistemas ir istoriškai ilgalaikius procesus.

Štai vadovų ir pavaldinių santykių tyrimas yra mikroanalizė, nes apima individų santykius. O organizacinių charakteristikų tyrimas (vadovavimo principai, specializacija, tikslai) – tai jau makroanalizė, nes tiria ne individus, o visuomeninę struktūrą.

Norint atlikti pilną tyrimą, reikia įvesti abu analizės aspektus.

Šie sociologinės analizės lygiai išskirti sąlyginai, nes ir kasdieninis žmonių elgesys vyksta socialinių sistemų, struktūrų ir institutų rėmuose. Šiuo požiūriu galima išskirti 4 sociologinės analizės lygius.

1 lentelė. Sociologinės analizės lygiai.

Lygiai	Elementai	Pavyzdžiai
Tarpasmeninis	Santykių tipas (pagal taisykles) Vaidmenys Socialinis statusas Personaliniai ryšiai	Teniso partija Treneris – žaidėjas Seržantas – eilinis Universiteto studentai
Grupės	Pirminė grupė Organizacija Grupių santykiai	Draugų būrys Ligoninė Darbininkai - administracija
Visuomenės	Institucija Visuomenės rūšis Klasė ir luomas Miestas ir bendrija	Religija Vergija Dvarininkija Vilnius
Pasaulinės sistemos	Tarptautiniai santykiai Daugiatautės organizacijos Globalinės institucijos Pasaulinė priklausomybė	SNO Islamas Naftos gamyba

Šaltinis: Luobikienė I., 1997

Tarpasmeninis lygmuo skirtas socialinių ryšių tarp dviejų ar daugiau žmonių analizei. Tarpasmeniniai santykiai nebūtinai intymūs ir nuoširdūs, jie gali būti glaudūs, tolimi, draugiški ar priešiški, gilūs ir paviršutiniški („Sociologija“ esminiai tekstai ir pavyzdžiai).

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimą sudaro begalė tarpasmeninių santykių: trumpų ir nesvarbių – lėktuvo keleiviai ir stiuardesės, pirkėjai ir pardavėjai, arba asmeniškai svarbių – šeimose, tarp draugų, bendradarbių. Sociologai stengiasi rasti pagrindinius tokių santykių tipus ir nustatyti jų ryšius su kitais gyvenimo aspektais.

Sąlygos, kurios padeda arba trukdo sudaryti malonius ir pastovius santykius, yra visų pirma sociologinės. Gatvių sankryžoje esantys žmonės pasiryžę viską paaukoti, kad susidraugautų, tačiau greito gyvenimo nestabilumas ir nesaugumas neleidžia santykiams subręsti ir sustiprėti. Draugystė greitai užsimezga ir greitai nutrūksta.

Greitas gyvenimas neskatina savigarbos, pasitikėjimo savimi, socialinio sumanumo, o šie dalykai stiprina draugystę. Jei žmonės galėtų pakelti savo klasifikaciją, įsitvirtintų darbe, galėtų ilgai gyveni vienoje vietoje, žinotų, kad jie čia bus ir po mėnesio, ir po metų, ir kad jų draugai niekur nedings, - taip galėtų išsivystyti pastovūs tarpasmeniniai santykiai.

Grupės – tai aukštesnio lygio analizė, kuri tiria santykius grupėje ir tarp grupių. Grupę gali sudaryti du žmonės, šeima, nacija. Universitetas – taip pat grupė, jis turi savo teoriją, savo narių skiriamuosius ženklus. Grupės gali būti organizuotos ir stabilios, kaip pavyzdžiui, JAV Aukščiausiasis teismas, gali būti netvirtos ir trumpalaikės, kaip protesto demonstracijos dalyviai („Sociologija“ esminiai tekstai ir pavyzdžiai).

Panašūs žmonės nebūtinai sudaro socialinę grupę. Vieno amžiaus, profesijos žmonės arba tie, kurie kartu praleidžia laisvalaikį, sudaro statistines visumas, arba socialinę kategoriją. Kartais šios kategorijos išsivysto į socialines grupes. Socialinė kategorija, kuri perėjo į socialinę grupę, - tai senyvi žmonės. Jie vis daugiau įgyja savimonės, jie sudaro grupes, į kurias vis daugiau dėmesio kreipia valstybinės ir privačios agentūros.

Visuomenės analizės lygmuo skirtas bendruomenių ir visuomenių tyrimui. Šio lygio analizė siekia atskleisti viską apimančius dėsningumus, kurie slypi už visuomeninės tvarkos ir visuomeninių konfliktų. Esama visuomenių, kuriose tokie dėsningumai aiškūs ir ilgalaikiai, pavyzdžiui, vergija Amerikos pietuose prieš Pilietinį karą. Kituose visuomenėse kuriasi politinės bendruomenės arba religinės doktrinos („Sociologija“ esminiai tekstai ir pavyzdžiai).

Yra nemažai visuomeninių organizacijų, vystimosi tendencijų, visuomeninių santykių, kurie peržengia vienos visuomenės ribas. Ketvirtojo lygio analizė tiria žmonių veiklą kaip pasaulinę sistemą. Tiriami santykiai tarp šios sistemos elementų: tautų, tarptautinių korporacijų ir sąjungų, įvairių organizacijų, kaip pavyzdžiui, Pasaulinė sveikatos organizacija. Sistemą sudaro tarpusavyje susietos dalys, kurių atskirai nagrinėjant negalima suprasti („Sociologija“ esminiai tekstai ir pavyzdžiai) .

Didelės visuomenės ir organizacijos neegzistuoja atskirai nuo mažų grupių ir nuo asmeninių ryšių. Jos apima visus lygius. Todėl reikia juos visus išanalizuoti. Kiekvieno lygio veiksmai – tai atsakas į jėgas, kurias sukelia kiti lygiai, o tie veiksmai savo ruoštu veikia kitus lygius.

Sociologija yra plati, įvairiapusė žmonių elgesio studija. „Nėra vienos sociologijos; yra daug sociologijų“ (Luobikienė I., 1997). Tai priklauso nuo to, kuo sociologijos ir sociologai skiriasi, visų pirma – nuo jų specializacijos ir domėjimosi srities. Galima išskirti kelias dešimtis skirtingų sociologijos specializacijų ar sričių: darbo sociologija; organizacijų sociologija; teisės sociologija; kultūros sociologija; šeimos sociologija; jaunimo sociologija; religijos sociologija, lyčių sociologija, švietimo sociologija, komunikacijų sociologija; laiko naudojimo sociologija ir t.t. Būtent sociologijos sričių diferenciacija suteikia galimybę analizuoti tyrimo objektus įvairiais lygmenimis, atsižvelgiant į jų tarpusavio sąveika.

3.1 Mikrosociologija

Mikrosociologija - Tiria žmonių bendravimą kasdieniniame gyvenime - interakciją, jų tarpusavio sąveiką. Tyrėjai, kurie laikosi šios nuostatos, mano, kad socialinius reiškinius galima suprasti tik analizuojant prasmes, kurias žmonės priskiria tiems reiškiniams tarpusavio sąveikos metu. Pagrindinė jų tyrimų tema - individų elgesys, poelgiai, motyvai, reikšmės, apibrėžiantys sąveiką tarp žmonių, kurie savo ruožtu įtakoja savo visuomenės stabilumą arba pokyčius.

Mikrosociologinė mainų teorija Sociologai suformulavo eilę teorijų, siekdami paaiškinti žmonių tarpusavio sąveiką visuomenėje. Džordžas Homansas (1973) mano, kad žmonių sąveiką galima suvokti per paskatinimo ir bausmės principą - žmonės linkę elgtis pagal elgesio modelius, už kuriuos netolimoje praeityje jiems buvo vienaip ar kitaip atlyginta (pagyrimu, žavėjimusi, meile, pinigais ir t.t.).

3.2 Makrosociologija

Makrosociologija pagrindinį dėmesį skiria elgesio modeliams, padedantiems suvokti kiekvienos visuomenės esmę. Šie modeliai, kuriuos mes dar vadiname struktūromis, apima tokius visuomeninius institutus, kaip šeima, išsimokslinimas, religija, taip pat politinė bei ekonominė būklė. Žmonės, nuo gimimo įtraukti į esamą socialinių struktūrų sistemą, yra stipriai jos įtakojami. Didžiausią dėmesį makrosociologai skiria skirtingų visuomenės dalių tarpusavio ryšių tyrimui, taip pat siekia nustatyti, kaip šie ryšiai kinta.

Makrosociologinį funkcionalistinį požiūrį į visuomenę ir visuomeninę struktūrą pirmasis išreiškė Herbertas Spenceris XIX a. Jis lygino visuomenes su gyvais organizmais, tokiais kaip žmogaus kūnas. Mūsų kūne kiekvienas organas - širdis, smegenys, skrandis ir t.t. - atlieka specifines funkcijas gyvybės palaikymo procese. Mūsų organizmo viduje organai sudaro sąveikaujančią sistemą. Jei vienas organas nustoja funkcionavęs arba veikia nepakankamai, organizmas negali normaliai veikti. Funkcionalizmo šalininkai visuomenę suvokia kaip organizmą, sudarytą iš daugelio dalių: karinės, ekonominės, medicininės, religinės ir t.t. Kiekviena visuomenės dalis atlieka savo funkciją, ir kuo labiau skirtingos šios funkcijos, tuo sunkiau vienas dalis pakeisti kitomis. (V.Pruskus 2003)

3.3 Analizės lygių ryšiai

Geriau suvokti ir išnaudoti sociologijos analizės lygius padeda mokslinio pažinimo teorija. Kiekvieno mokslo pagrindas yra pažinimas, tyrinėjimas. Sociologijoje, kaip ir kituose moksluose, skiriami trys pagrindiniai pažinimo komponentai:

• žinių sistema;

• mokslinė veikla (specialistų buvimas);

• institucijų sistema, kurios pagalba ši veikla realizuojama (mokslo įstaigos, sociologinių tyrimų tarnybos ir kt.).

Akivaizdu, kad sociologija domisi įvairių asmenų, atskirų socialinių grupių elgesiu bei jų tarpusavio sąveika. Ne veltui sakoma, kad nėra vienos sociologijos, yra daug sociologijų. Tai priklauso nuo to, kuria sritimi domisi konkretus tyrėjas sociologas, kuriuo aspektu nagrinėja socialinį reiškinį. Galima išskirti kelias dešimtis skirtingų sociologijos specializacijų ar sričių:

• jaunimo sociologija,

• šeimos sociologija,

• darbo sociologija,

• ekonomikos sociologija,

• politikos sociologija,

• teisės sociologija,

• meno sociologija

• kultūros sociologija,

• miesto sociologija,

• švietimo sociologija,

• komunikacijų sociologija ir kt.

Sociologijos sričių diferenciacija kaip tik ir suteikia galimybę sociologui analizuoti tyrimo objektus įvairiais lygiais ir atsižvelgti į jų tarpusavio sąveiką. Kitaip tariant, įvairiai pažinti socialinį reiškinį.

4. SOCIOLOGIJOS RYŠYS SU KITAIS MOKSLAIS

Žmogaus elgesio visuomenėje tyrimas yra visų visuomenės mokslų objektas. Tiesa, skirtingas to elgesio pasireiškimus tiria skirtingi mokslai. Tačiau šis intelektualinio darbo pasidalijimas yra gana sąlygiškas. Šiaip ar taip sunku nubrėžti griežtas šiuolaikinių mokslų ribas, nes jie visi tarpusavyje vienaip ar kitaip susiję. Ne išimtis ir sociologija, kuri taip pat turi daug ryšių su kitais mokslais ir pirmiausia su antropologija, demografija, ekonomika, politika.

Antropologija - mokslas apie žmogų, jo raidos ypatumus, elgesio pokyčius (būtent socialinių grupių, atskirų asmenų socialinio elgesio ypatumai rūpi ir sociologams, todėl jiems svarbu pažinti patį žmogų kaip fenomeną, o žinių apie tai suteikia antropologijos mokslas).

Demografija tiria gyventojų skaičių, sudėtį, dinamiką ir jų priklausomybę nuo gimstamumo, mirtingumo ir migracijos. Tai turi įtakos socialinių grupių sudėčiai, žmonių elgesiui, tarpusavio sąveikai, kurią ir analizuoja tyrėjas sociologas (pavyzdžiui, kaip veikia žmonių tarpusavio santykius ir elgesį didelė pagyvenusių žmonių dalis visuomenėje, visuomenės senėjimas ir kiti).

Ekonomikos mokslas tiria materialinių gėrybių gamybą, paskirstymą ir vartojimą. Tai turi įtakos atskirų socialinių grupių elgesiui ir tarpusavio sąveikai, kurią ir tiria sociologija (pavyzdžiui, kaip veikia žmonių tarpusavio sąveiką ir elgesį didelė praraja tarp turtingųjų ir skurstančiųjų).

Politikos mokslas tiria viešųjų ir visiems privalomų sprendimų priėmimą bei įgyvendinimą naudojant politinę galią ir valdžią, o sociologams rūpi tų sprendimų priėmimo pasekmių prognozavimo galimybė.

Sociologui rūpi daugelis dalykų. Pirmiausia, koks tuo metu ir toje vietoje darbo pasidalijimas. Juk yra tūkstančiai įvairiausių užsiėmimų, kurių sąrašas vis kinta. Pavyzdžiui, seniai nebėra vežikų, o kadaise prestižinė vairuotojo profesija tapo masinė. Bet juk šiuos klausimus tiria ir ekonomistai.

Svarbus dar ir kitas aspektas: sociologui labai rūpi, kokių socialinių grupių ir sluoksnių jaunimas pasirenka vieną ar kitą profesiją. Ar bedarbio vaikui yra pasiekiama diplomo profesija? Ką dažniausiai pasirenka jaunimas iš kaimo: miestietiškas ar žemdirbių specialybes? Kokią įtaką šiam pasirinkimui turi mokykla: gimnazijos atestatas ar technikos mokyklos diplomas?

Sociologą, kaip ir teisininką, domina vaikinų ar merginų profesijos pasirinkimo skirtumai. Tačiau teisininką domina tik įstatyminė pusė, o sociologas apima visus aspektus, pavyzdžiui, kodėl vaikinams kai kur teikiama pirmenybė? Kodėl kai kurios profesijos, sakysim, mokytojo, tampa moteriškomis?

Sociologija glaudžiai susijusi su psichologija, ypač socialine psichologija. Profesijos pasirinkimo atžvilgiu, sociologą domina socialiniai santykiai: kaip pasirinkęs atitinkamą profesiją jaunuolis sugebės adaptuotis mokymosi grupėje, o vėliau ir darbovietėje (Matulionis A.V., 2001).

Sociologą kaip ir filosofą domina profesijos pasirinkimo motyvacija – kokiomis vertybėmis, nuostatomis ir poreikiais remdamasis jaunimas pasirinko vieną ar kitą profesiją. Tik, kitaip negu filosofai, kurį pasirinkimas domina kaip socialinis reiškinys, sociologui svarbūs skirtingų socialinių grupių jaunimo pasirinkimo motyvai.

Sociologas, kaip ir istorikas nagrinėja profesijos pasirinkimo sąlygų pasikeitimą. Tik istorikui labiau rūpi praeitis, o sociologui – ateitis (Matulionis A. V.,2001).

Taigi, nors sociologija kitaip negu ekonomikos, politikos mokslai, teisė ir panašiai, tarsi neturi savo atskiros socialinės srities kaip objekto, tai nėra trūkumas, o privalumas. Sociologas gali susidaryti daug įvairiapusiškesnį socialinio proceso ar reiškinio vaizdą negu kitų socialinių ir humanitarini ų mokslų atstovai. Kita vertus, sociologai nebijo kooperuotis su kitais mokslais. Neretai jie pasinaudoja kitų mokslų pasiekimais, kitų mokslų sąvokomis, pavyzdžiui, statistikos; iš filosofijos perima kategorijas; iš ekonomistų – terminus, orientaciją į masinius reiškinius.

IŠVADOS

1. Sociologijos terminą pirmą kartą įvedė A. Konte 18 a. pab. – 19 a.pr. Jis teigęs žmonių ir socialinių reiškinių vienovę, visos žmonijos istorijos vienovę. Vienovės idėją jis išplėtojo iki tokios ribos, už kurios atgalinis veiksmas praktiškai negalimas; todėl jis sunkiai grįžta prie procesų įvairovės.

2. Jau 18 a. teorijose išryškėja požiūris į visuomenę. To laikmečio socialiniai filosofai vertina visuomenę kaip sistemą, kaip gamtos dalį. Gamtos ir tiksliųjų mokslų, ypač geometrijos, mechanikos ir astronomijos, dėsniai neįstengė apimti daugialypių ir prieštaringų socialinių faktų įvairovės, todėl iškilo visuomeninių dėsningumų formalizavimo būtinybe. Sociologijos atsiradimo priežastys: pokyčiai moksle, pokyčiai visuomenėje, politiniai pokyčiai.

3. Sociologija kaip mokslas apie visuomenę apibūdinimas: „Sociologija – mokslas apie visuomenę, apie pagrindinius visuomenės gyvenimo dėsnius“. Sociologinio pažinimo objektas – socialinių reiškinių, procesų socialinių savybių, rūšių ir santykių visuma. Socialinį reiškinį ar procesą sukelia vieno ar kito individo poreikis kitam individui ar socialinei grupei. Sociologinio tyrimo objektas – socialiniai ryšiai, socialinė tarpusavio sąveika, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas. Sociologijos dalykas – tai socialiniai faktai, socialinė elgsena. Žmogaus elgesys yra socialinis, kai jis derinamas su kitų žmonių elgesiu. Socialinis dalykas – visuomenės socialinės sistemos ir ją sudarančių elementų – asmenybių, socialinių bendrijų, socialinių institutų – analizė.

4. Sociologijos analizės lygiai yra du: mikrosociologija ir makrosociologija. Mikrosociologija tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį jų tarpusavio sąveikoje. Makrosociologija tiria platesnio masto socialines sistemas ir istoriškai ilgalaikius procesus.

5. Žmogaus elgesio visuomenėje tyrimas yra visų visuomenės mokslų objektas. Tiesa, skirtingas to elgesio pasireiškimus tiria skirtingi mokslai. Šiaip ar taip sunku nubrėžti griežtas šiuolaikinių mokslų ribas, nes jie visi tarpusavyje vienaip ar kitaip susiję. Ne išimtis ir sociologija, kuri taip pat turi daug ryšių su kitais mokslais ir pirmiausia su antropologija, demografija, ekonomika, politika ir kitais mokslais.

LITERATŪRA:

1. Luobikienė I., Guščinskienė J. ir kt. „Sociologijos pagrindai“, Kaunas „Technologija“ 1997m.

2. Esminiai tekstai ir pavyzdžiai „Sociologija“.

3. Matulionis A. V. „Sociologija“, Homo liber, Vilnius 2001.

4. Cotterrell, „Teisės sociologija“ .Kaunas: Dangerta 1997.

5. Elster, J. „Socialinių mokslų elementai“, ALK Vaga 2002.

PRIEDAI

Kryžiažodis

Vertikaliai:

1. Mokslas tiriantis visuomenę, jos struktūrą, procesus, žmogų, žmonių grupių, visuomenės socialinį gyvenimą?

6. Į ką išryškėja požiūris 18 a. sociologijos teorijose?

7. Ką graikų kalboje reiškia žodis logos?

9. Kas tiria platesnio masto socialines sistemas ir istoriškai ilgalaikius procesus?

10.Koks lygmuo skirtas socialinių ryšių tarp dviejų ar daugiau žmonių analizei?

11. Mokslas apie žmogų, jo raidos ypatumus, elgesio pokyčius?

14. Pasak ko sociologija kaip mokslas tiria bendriausius žmonių savitarpio veikimo reiškinių ryšius?

Horizontaliai:

2. Visuomenė gali būti: humanitarinių ir ...... mokslų objektas.

3.Pagrindinis sociologinio tyrimo objektas.

5.Su kuo lygino visuomenę, 18 a.?

6. Sociologijos mokslo pradininkas.

8. Kas tyrinėja žmonių elgesį jų tarpusavio sąveikoje?

12. Mokslas tiria viešųjų ir visiems privalomų sprendimų priėmimą bei įgyvendinimą?

13. Kokiam analizės lygiui priklauso universitetas?

15. Koks mokslas tiria materialinių gėrybių gamybą, paskirstymą ir vartojimą?

Moteris A. K. „Moteris smėlynuose“ - 11 psl.

Ji nusišypsojo lyg atsiprašydama - kairiajame skruoste pasidarė duobutė. Jei nežiūrėsi į akių išraišką, jos veidas labai patrauklus, pagalvojo jis. Bet gal toks jos žvilgsnis dėl to, kad nesveikos akys. Karščiuojančių vokų negalėjo pridengti nė pudra. Kad tik neužmiršus prieš miegą įsilašinti vaistų į akis...

- Bet prieš valgant norėčiau išsimaudyti.

- Išsimaudyti?

- O ką, negalima?

- Labai gaila, bet teks palaukti iki poryt.

- Iki poryt? Bet juk poryt manės čia nebebus,- nusijuokė jis nejučiom garsiai.

- Argi?

Moteris nusigręžė, jos pečiai suvirpėjo. Nuliūdo, matyt. Tie kaimo žmonės nė nemėgina apsimetinėti. Jis pasijuto nesmagiai ir sutrikęs sučepsėjo lūpomis.

- Na, jei nėra kur nusimaudyti, tai man užteks tik apsilieti vandeniu. Aš juk visas smėliuotas...

- Vandens, jūs jau man atleiskite, belikęs vienas kibirėlis... Iki šulinio labai toli...

Bach R. „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ – 7psl.

Jokia žuvėdra nebuvo prieštaravusi Būrio Tarybai, bet Džonatanas ryžosi.

- Jūs kalbate apie mano neatsakingumą? Mano broliai! - garsiai ir tvirtu balsu sušuko jis.

- Kas begali būti atsakingesnis už tą, kuris atradęs gyvenimo prasmę ir aukščiausiąjį tikslą, jais seka? Tūkstančius metų mes naršydavome vandenyno platybes ieškodami žuvų galvų, o dabar mums atsivėrė gyvenimo prasmė - galime mokytis, atrasti ir būti laisvi! Suteikite man galimybę, leiskite parodyti, ką atradau...

Būrys sustingo kaip stabo ištiktas.

- Tu mums daugiau ne brolis, - visos kaip viena tarstelėjo žuvėdros, užsikimšo ausis ir demonstratyviai atsuko jam nugaras.

Bredberis R. „Pienių vynas“ , Vilnius 1964 - 3 psl.

Išpūtęs akis, Daglas žiūrėjo į skriejančius laukus. Ne, nekvepia nei sodu, nei lietumi, o iš kur tas kvapas ir imsis, jeigu nei obelų nėra, nei debesų. Ir kas gi ten gali kvatoti miške?..

Ir vis dėlto,— Daglas suvirpėjo, kad ir be jokios priežasties,— diena ypatinga.

Mašina sustojo pačiame tylaus miško viduryje.

— Na, berniukai, neišdykaukit! Jie kumšėjo vienas kitą alkūnėmis.

— Gerai, tėti.

Jie išlipo iš mašinos, pasiėmė mėlynus skardinius kibirus ir, palikę tuščią ir purviną kelią, pasinėrė šviežiai nulytos žemės kvapuosna.

— Ieškokite bičių,— pasakė tėvas.— Jos visada zuja apie vynuoges, kaip berniūkščiai apie virtuvę. Dagai!

Daglas krūptelėjo ir pakėlė galvą.

— Vėl skrajoji padebesiais, — pasakė tėvas. — Atsipeikėk ir drožiam kartu.

— Taip, tėti.

Selindžeris Dž. D. „Rugiuose prie bedugnės“, Vilnius „Vaga“ 1986 – 74 psl.

Aš uždėjau ranką jam ant peties. Rupūs miltai, tikrai jis mane prajuokino.

— Tu tikras draugasi pašlemėke! — sakau aš.— Ar žinai, ar ne?

Jis žiūrėjo į savo laikrodį.

— Na, bėgu,— sako stodamasis.— Džiaugiuos su tavim pasimatęs.— Jis pamojo barmenui ir liepė atnešt jo sąskaitą.

— Klausyk,— sakau aš jam išeinant,— ar tave tėvas kada nors psichoanalizavo?

— Mane? Kodėl klausi?

— Šiaip sau. Ar psichoanalizavo jis tave nors kartą, ar ne.

—Kaip čia tau pasakius... Jis tam tikru mastu padėjo man prisitaikyti, tačiau nuodugni analizė nebuvo reikalinga. Kodėl klausi?

— Šiaip sau. Buvo įdomu sužinot.

— Na, lik sveikas. Bėgu,— sako jis, palikdamas ar batpinigius ir ruošdamasis eit.

— Išgerkim dar po vieną,—sakau aš jam.— Būk žmogus. Man velniškai bloga nuotaika. Rimtai — išgerkim dar!

Tačiau jis atsakė nebeturįs laiko ir išnyko. Jau tas Liusas! Nuobodus tipas, tačiau jo žodynas pavydėtinas. Jis turėjo didžiausią žodžių atsargą visame Hutone. Mums būdavo specialūs kontroliniai patikrinimai.

Londonas Dž. „Baltoji Iltis“, Vilnius „Vaga“ 1977 – 3 psl.

Henris, tupintis prie ugnies ir kabinantis kavinį su ledo gabalu, linktelėjo galvą. Jis tylėdamas atsisėdo ant karsto ir ėmė valgyti, paskui tarė:

- Jie žino, kur jų kailis saugus. Jie mieliau patys ką sudoros, nei leisis kitų sudorojami. Ne tokie kvaili tie šunys.

Bilis papurtė galvą.

- Hm, kažin.

Jo draugas smalsiai pažvelgė į jį.

- Pirmą kartą girdžiu tave sakant, kad jie nėra gudrūs.

- Henri, - tarė antrasis, lėtai kramtydamas pupas, - ar tu pastebėjai, kaip erzėjo šunys, kai aš juos šėriau?

- Smarkiau, negu visuomet, - pritarė Henris.

- Kiek mes turime šunų, Henri?

- Šešis.

- Taigi, Henri... - Bilis patylėjo valandėlę, norėdamas, kad jo žodžiai būtų svaresni. - Aš irgi sakau, kad šešis, Henri. Aš išėmiau iš maišo šešias žuvis. Daviau po vieną žuvį kiekvienam šuniui ir, žinai, Henri, vienos žuvies man pritrūko.

- Blogai suskaičiavai.

- Mes turime šešis šunis, - nesijaudindamas kartojo pirmasis. - Išėmiau šešias žuvis. Vienausis negavo žuvies. Tada aš vėl nuėjau prie maišo ir atnešiau dar vieną.

- Mes turime tiktai šešis šunis, - tarė Henris.

- Henri, - tęsė Bilis, - aš nesakau, kad jie visi buvo šunys, bet žuvį gavo septyni.

Henris liovėsi valgęs, pažvelgė pro laužą ir suskaičiavo šunis.

Vertikas

Sociologijos mokslo samprata