APSKAITOS RAIDA

         Buhalterinės apskaitos mechanizavimas ir automatizavimas yra labia svarbi buhalterinės apskaitos tobulinimo kryptis, tiesiogiai  lemianti visus jos tolesnio plėtojimo aspektus.
Skaičiavimo technikos naudojimas tampa svarbiausiu veiksniu buhalterinės apskaitos efektyvumui ir veiksmingumui didinti.

Esant nemechanizuotai apskaitai, apie 80 proc. Visų darbų sudaro pirminis dokumentų apdorojimas. Atliekant šį darbą vien tik perforacinėmis ir klavišinėmis skaičiavimo mašinomis, apskaitos darbo imlumas sumažėja 12-15 proc., gerokai padidėja apskaitos duomenų analitiškumas, geresnė  jų kokybė. Be to, apdorojant apskaitos informaciją mašinomis, galima sustiprinti jos  ir analitines funkcijas. Atlaisvinti nuo techniško darbo apskaitos darbuotojai,  gali skirti daugiau dėmesio kontrolei ir ūkinės veiklos analizei, kuri daugelyje įmonių bei susivienijimų yra žemo lygio. Nepaisant apskaitos automatizavimo bei mechanizavimo svarbos , buhalterinės apskaitos duomenų mašininio apdorojimo lygis dar neatitinka šiuolaikinių valdymo reikalavimų. Pvz., nuo 1981 m. Tarybų Sąjungoje tebegaminama morališkai pasenusi perforacinė skaičiavimo technika. Šiuo metu tik apie 2 proc. Visų liaudies ūkio šakų įmonių, susivienijimų bei organizacijų pradėjo taikyti perfokortinę lentelinę buhalterinės apskaitos formą, o jos techninę bazę kaip tik  ir sudaro perforacinės skaičiavimo mašinos. Nė vienoje Respublikos  įmonėje ar susivienijime nenaudojama automatizuota lentelinė buhalterinės apskaitos forma. Jos techninę  bazę sudarančios elektroninės skaičiavimo mašinos plačiai paplitusios mūsų liaudies ūkyje. Tokią padėtį, mūsų nuomone, lemia du pagrindiniai veiksniai: techninių priemonių trūkumas ir apskaitos informaciją apdorojančių darbuotojų nepakankama kvalifikacija.

     Buhalterinės apskaitos mechanizavimui daugiau dėmesio pradėta skirti nuo 1966 m. Daugiausia pradėta diskutuoti mašininio skaičiavimo stočių ir centrų kūrimo, skaičiavimo technikos efektyvesnio panaudojimo, atliekamų skaičiavimo darbų  ir jų kainos klausimais.

1967 m. Respublikoje buvo 17 mašininio skaičiavimo stočių. Artimiausioje perspektyvoje mašininio skaičiavimo stotys ir filialai turėjo aptarnauti visus Respublikos rajonus ir miestus.

1966-1967 m. sukurtas mašininio skaičiavimo biurų tinklas įmonėse ir organizacijose. Respublikoje veikė trys skaičiavimo centrai, aprūpinti elektroninėmis skaičiavimo mašinomis( Mokslų Akademijoje, Kauno politechnikos institute ir Vilniaus universitete), ir apie 150 mašininio skaičiavimo įrenginių įmonėse ir organizacijose. Taikant apskaitos ir skaičiavimo techniką, buvo apdorojama didelis kiekis apskaitos bei atskaitomybės dokumentacijos, daromi moksliniai ir inžinerijos bei technikos skaičiavimai. Buvo iškeltas svarbus uždavinys- kuo efektyviau panaudoti skaičiavimo centruose ir mašininio skaičiavimo stotyse sutelktą techniką.

Buhalterinės apskaitos mechanizavimo vystymui nemažą reikšmę turėjo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1971 m. nutarimas „Dėl priemonių apskaitos ir atskaitomybės organizavimui toliau gerinti liaudies ūkyje“.

Mechanizuojant apskaitos darbus įmonėse ir organizacijose, dažnai buvo einama lengviausiu keliu- mechanizuojami papraščiausi apskaitos barai, pvz., gatavų gaminių apskaita. O sudėtingesni ir daugiau darbo reikalingesni apskaitos barai, tokie kaip medžiagų apskaita, mažai mechanizuojami, nors kaip tik jų mechanizavimas duoda kur kas didesnį efektą.

Tačiau pamažu mechanizuojami visi buhalterinės apskaitos barai. Skaičiavimo technika įvairiuose apskaitos darbuose pradedama taikyti ne tik pramonėje, bet ir kitose liaudies ūkio šakose.

Didelį efektą davė skaičiavimo technikos naudojimas buhalterinėje apskaitoje prekybos sistemoje. 

                3.Luko Pačiolio Traktato apie sąskaitas ir įrašus pagrindinis turinys ir šiuolaikinė reikšmė

                   Pirmasis teorinis darbas apie dvejybinę buhalteriją pasirodė 1494 m.Venecijoje, tai L.Pačiolio  knyga.

            Reikia pažymėti,kad dvejybinis įrašas,naudotas senovėje,ekonominiu požiūriu visai nepanašus į šuolaikinę dvejybinę apskaitos sistemą,nes šie įrašai apėmė tik su skolomis susijusius santykius.Vėliau dvejybiniai įrašai buvo naudojami prekių atsargų, ir kitų vertybių apskaitoje.Galutinai dvejybinės apskaitos sistema susiformavo kapitalizmo sąlygomis,kai apskaitos objektais tapo kapitalas ir pelnas.

            Dvejybinis įrašas turi svarbią kontrolinę reikšmę,jis leidžia kiekvienu konkrečiu atveju patikrinti reiškinių tarpusavio ryšį.

            L.Pačiolio knyga „Aritmetikos,geometrijos,mokymo apie proporcijas ir santykius suma“ susideda iš 2 dalių.Pirma skirta aritmetikai ir algebrai, antra- geometrijai.Kiekviena dalis skirstoma į skyrius, o skyriai į traktatus, traktatai į temas.Pirmos dalies 9 skyriuje nagrinėjami matematikos panaudojimo komercinėse operacijose klausimai ,šis skyrius susideda iš 12 atskirų traktatų,kurių 11 vadinamas“Traktatu apie sąskaitas ir įrašus“. Svarbiausia traktato idėja yra dvejybinio įrašo panaudojimas apskaitant įvairias prekybines operacijas.Tai kad L.Pačiolis remiasi dvejybinio įrašo principu,rodo jo siūlomi apskaitos registrai:Žurnalas ir Didžioji knyga.Žurnalo pirmoje dalyje nurodomas skolininkas(debitorius),o antrojoje skolintojas (kreditorius),didžiojoje knygoje įrašai daromi taip pat 2 kartus:pirmas įrašas tai „Duoti“,antras- „Turėti“.Skolininko straipsniai nurodomi kaireje puseje,o skolintojo-dešinėje.Skolininko pusėje autorius siūlo rašyti eilės numerį,kitaip tariant,dalys „Duoti“ir „Turėti“ turi balansuotis,o likutis „Duoti“lygus likučiui „Turėti“,tai rodo dvigubo įrašo privalumą.

           Traktate išsamiai aprašyti bendrieji t.y. būdingi ne vien tik prekybinėms operacijoms apskaitos vedimo principai.L.Pačiolis siūlo turėti 3 knygas:1)Memorialą,2)Žurnalą,3)Didžiąją knygą.

         Memorialas-tai knyga,į kurią pirklys surašo visas operacijas ta tvarka,kuria jos vykdomos,čia aprašomi pirkimai ir pardavimai. Memorialo apskaita turi būti vedama taikant vieningą pinigų sistemą.Memorialas- tai knyga ,kurioje ūkines operacijas siūloma registruoti chronologiškai,nepriklausomai nuo jų ekonominės paskirties.L.Pačiolis moksliškai įrodė,jog kiekvienas įrašas buhalterinėje knygoje privalo charakterizuoti:1)operacijos atlikėją t.y. subjektą 2)apskaitos objektą 3)įvykdymo laiką 4)įvykdymo vietą..

          Šie elementarūs buhalteriniai apskaitai keliami reikalavimai neprarado aktualumo iki mūsų dienų.

          Žurnalo – paskirtis autoriaus nuomone yra kitokia, jame turi būti daromi kombinuoti įrašai,t.y.ūkinės operacijos ne tik regitruojamos ,bet ir grupuojamos, pagal tam tikrus požymius.L.Pačiolis vienas iš pirmųjų įrodė, jog šitoks grupavimas turi būti pagrįstas dvejybinio įrašo principu.

           Didžiojoje knygoje –ūkinės operacijos sisteminamos, kiekvienai sąskaitai skiriamas atskiras lapas.Didžioji knyga padeda ne tik apibendrinti  apskaitos duomenis, bet ir apskaičiuoti likučius iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos.

           Traktatas pirmiausia reikšmingas tuo, kad jame išskiriama buhalterinė apskaita kaip atskira mokslo šaka.Buhalterinė apskaita tapo savarankišku metodu, pagrįstu dvejybiniu įrašu.Dvejybiniu įrašu vedamos sąskaitos traktuojamos kaip apskaitos sistema, kuri nėra pastovi, o kinta priklausomai nuo tikslo.

            Daugelis L.Pačiolio nurodymų apskaitai vesti nepraranda savo vertės ir dabar, nes šiuolaikinės skaičiavimo technikos galimybės yra artimesnės autoriaus matematiniam protui negu senosios ūkinio gyvenimo registracijos priemonės.L.Pačiolis numatė, kad knygą rašo daugiau ateičiai negu dabarčiai, o tai ir buvo jo teorijos jėga.“ Traktato apie sąskaitas ir įrašus“ pagrindą sudaro buhalterinės apskaitos vientisa sisema.

          „Traktato apie sąskaitas ir įrašus“ didžiausia reikšmė yra tai, kad čia randame beveik visus buhalterinės apskaitos metodo elementus:1)dokumentavimą 2)inventorizavimą 3)įkainijimą 4)sąskaitas ir dvejybinį įrašą 5)buhalterinį balansą.

     

4. Ūkinės apskaitos ištakos Lietuvoje

Ūkinės apskaitos ištakų Lietuvoje iki šiol niekas nėra tyrinėjęs. Specialios literatūros nerasta. Tokiu atveju ieškoma apskaitos atsiradimo veiksnių kaimyninėse šalyse. Labiausiai su Lietuvos ūkinės apskaitos raida buvo susijusios Vokietija ir Prancūzija., kadangi apskaitos atsiradimas labiausiai susijęs su gamybinių jėgų išvystymu žemės ūkyje. Antra, baudžiaviniai-feodaliniai santykiai Lietuvoje įsigalėjo gerokai vėliau negu kaimyninėse slavų ir germanų šalyse. Todėl žemdirbystė Lietuvoje buvo intensyvinama kiek kitaip. Savita buvo ir Lietuvoje vyriausybės vykdoma agrarinė politika. Dėl šių priežasčių ūkinė ūkinė apskaita Lietuvoje atsirado kur kas vėliau.Ūkinės apskaitos atsiradimas Lietuvoje siejamas su kilnojamo ir nekilnojamo turto, maisto atsargų, gyventojų surašymu, tuo tikslus buvo daromi specialūs įrašai vadinami inventoriais. Istoriografiniai šaltiniai rodo, kad inventorinė apskaita buvo vedama dar tais laikais, kai Lietuva dar nebuvo atskirta nuo aisčių. Manoma, kad inventoriai buvo sudaromi įvežant į Lietuvą prekes (druską, audinius, įvairius ginklus). Panašiai buvo apskaitomos ir eksporto prekės (medus, vaškas, kailiniai, gintaras).Tuometinę inventorinę apskaitą papildė savita skaičiuojamoji priemonė – lazdelė skaičiams žymėti, tai buvo  savotiškas kvitas, vekselis atsiskaitant prekyboje. Lazdelėje buvo įpjaunami randeliai, kurie rodė kam nors įteiktų prekių pvz., kailiukų skaičių. Paskui lazdelė skeliama pusiau taip, kad abiejuose pusėse liktų randelių žymės.Inventorinė apskaita glaudžiai susijusi su dokumentavimu, nes kiekvienas valstybinis ūkinių reikalų reguliavimas neįmanimas be atitinkamų dokumentų. Kuo intensyvesnė ūkinė veikla, tuo daugiau ūkinių procesų registruojama pirminiuose dokumentuose. Dokumentai turintys juridinę galią, vis labiau naudojami ūkinėje veikloje susidarius klasinei visuomenei, pradėjus kurtis valstybei. Feodalinėje Lietuvoje žemė buvo svarbiausia gamybos priemonė. Dokumentai, susiję su feodalinės žemės nuosavybės klausimu, Lietuvoje atsirado XIV a. pab.. Susikūrus valstybės iždui, dokumentų skaičius dar labiau padidėja, nes pasidaro būtina fiksuoti piniginių pajamų ir išlaidų operacijas.Invensyvėjant ūkinei veiklai, ūkinės apskaitos klausimais pradėjo rūpintis valstybė. Tuo tikslu pradedamos steigti raštinės, kiekvienas Lietuvos didysis kunigaikštis turėjo savo raštinę, raštinėse dirbo: raštininkai, sekretoriai ir perrašinėtojai.  Daugėjant ekonomistų, pradėtos registruoti specialios knygos, fiksuojančios vidaus ir užsienio klausimus. Tuo tikslu įsteigtos pasiuntinių, viešųjų reikalų, ūkinių reikalų, aktų knygos.Galutinai valstybės raštinės Lietuvoje susikuria XV a. jų pagrindu susikaupęs archyvas vadinamas Lietuvos Metrika. Metrikoje svarbią vietą užima gaunamų dokumentųoriginalai, kurie registruojami aktų knygose. XVI a. specialiose aktų knygose registruojami ne tik gaunami, bet ir siunčiami dokumentai, be to paliekami visų išduotų raštų nuorašai (kopijos), kad būtų galima rasti kievieną dingusį dokumentą, po kiek laiko dokumentus pradėta rušiuoti.  Galima spręsti, kad dokumentai buvo saugomi kartu su pinigais ir kitomis valstybės brangenybėmis, tam tikslui buvo skirtos specialios administracinės patalpos, skirtos valstybės raštinei. Raštinės reikalus tvarkė Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės iždininkas, raštinė dirbo, kaip atskira įstaiga, išdavinėjo dokumentus, išrašus iš jos aktų knygų.Įvairėjant ūkinei veiklai, vykstant darbo pasidalijimui apskaita įgauna vis platesnį mąstą., pradedama surašinėti šventyklų turtą, karo grobį. Specialūs inventoriai vedami pilyse. Jose aprašoma ne tik gyventojai, jų turtas, bet ir pielies įtvirtinimai, gynybinės ir ūkinės paskirties pastatai. Inventorinės apskaitos etapas Lietuvojes baigėsi žlugus baudžiavinei santvarkai. Inventorinė apskaita vis tobulėjo. Apskaitomos objektus pradėta grupuoti pagal požymius, kiekvienai grupei suteikiamas pavadinimas vadinama gripės rubrika.Inventorinėje apskaitoje galima skirti du raidos etapus. Pradiniame inventorinės apskaitos etape inventorius surašomas epizodiškai, t.y. iki tam tikro datos.Lietuvoje daugelį kartų buvo atliekami ištisiniai gyventojų surašymai. Surašymo tikslas – surinkti duomenis apie valstiečius.Revizijos Lietuvoje buvo daromos, kas 15metų, buvo surašomi visi naujagimiai, vaikai, vyrai, moterys iki karšinčių senių. Pagal šiuos sąrašus buvo nustatoma mokečių suma.Lietuvoje galutinai įsigalėjus feofaliniams santykiams pamažu įsigalėjo ūkinė apskaita, kurią vedant naudojami piniginiai ir natūriniai matai. Kiekvienoje kaimo bendruomenėje buvo skiriama lažo knyga, krurioje žymimas dirbų dienų skaičius. Atsirado renta, rentos dydis priklausė nuo valstiečio ūkio pajėgumo ir žemės ploto, todėl rentos dydis buvo iš anksto apskaičiuojamas.Ūkinės apskaitos organizavimas  glaudžiai susijęs su duoklės rinkimu, iš pradžių buvo renkamas medus ir kailiai, vėliau nustatomos duoklės žemės ūkio produktais. Be duoklės valstiečiai pamažu pradėjo mokėti sidarbriniais pinigais. Plėtojant mokesčių sistemą bei prekių – piniginius santykius, Lietuvojefeodalinio ūkio veikla vis labiau sudėtingėjo ir įvairėjo. Visi dvarai turėjo specialią namų knygą, jose registruodavo baudžiauninkų skundus, ginčus ir pabėgėlius, atskiroje knygoje surašydavo gimusius ir mirusius baudžiauninkus.Beveik visur buvo vedama bendroji knyga, kurioje rašomi paveldėtojo ir notarinių veiksmų įrašai.Tvarkant vienuolyno ūkį, reikėjo tikslių duomenų apie piniginius ir materialius išteklius. Grynųjų pinigų apskaitą vedė iždininkas. Tuo tiklu naudojama kasos knyga, kiekvineas įrašas buvo smulkiai aprašomas.Produktų (pvz. Miltų, daržovių) buvo skirtos atskiros knygos, ūkininko apskaitai buvo naudojama derliaus knyga. Kiekvienam apskaitos naudojimui buvo naudojamos dvi knygos t.y. pajamos ir išlaidos.Ūkines knygas plačiai yra ištyrinėjes J. Sokolas, jis teigia, jog vienuolynuose apskaitos knygos paskatino dvejybinio įrašo raidą Rusijoje. Rusijoje buvo vedamos ir namų ūkio knygos, tačiau apie minimas knygas Lietuvoje žinių istoriografiniuose šaltiniuose nepavyko rasti.

7.Buhalterinės apskaitos raida Lietuvos Respublikoje 1919-1939m. ir antrojo pasaulinio karo metais

Nepriklausomos LR susikūrimas, jos atsiskyrimas nuo Tarybų Rusijos buvo svarbus ne tik politinei ir ekonominei, bet ir buhalterinės apskaitos raidai. Buvo sparčiai steigiamos naujos įmonės. Paspartėjęs pramonės ir ŽŪ vystymasis pagreitino transporto, bankų, vidaus ir užsienio prekybos plėtojimąsi. Svarbiausią vaidmenį LT užsienio prekyboje atliko Vokietija ir Anglija. Buhalterinė apskaita buvo vedama pagal tas formas ir metodus, kurie buvo taikomi Vakarų Europos šalyse. Įmonės naudojo itališkąją, prancūziškąją, vokiškąją, amerikoniškąją apskaitos vedimo formas. Kai kurios įmonės naudojo mišrias apskaitos vedimo formas. LT šiuo laikotarpiu nebuvo specialių buhalterinės apskaitos studijų.Prekybos įmonėms, AB vis labiau reikėjo apskaitos duomenų, apibūdinančių pelną bei kitus ūkinės veiklos rodiklius. Mokesčių sistema taip pat atliko svarbų vaidmenį apskaitos organizavimui. 1-ojo Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymo (1924m) vienas svarbiausių tikslų – teisingai apmokestinti įmones. Tai pats svarbiausias dokumentas LR buhalterinės apskaitos raidoje. Jį pasirašė prezidentas A.Stulginskis ir ministras pirmininkas A.Tumėnas. Įstatyme nurodoma, kad įmonės privalo vesti tokias sąskaitybos knygas:  1)memorlialą arba dienyn, kasdieniams operacijų ir pramonės gamybos įrašams 2)kasos knygą 3)Didžiąją knygą. Klaidos knygose taisomos korektūros ir stornavimo būdu. Įmonės suskirstytos į kategorijas pagal dydį ir veiklos pobūdį, nes skirtingoms įmonėms privalomi kitokie apskaitos registrai. Įmonės naudojo ir pagalbines knygas, kuriose buvo vedama analitinė apskaita.

1924m išleistas Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesčio įstatymas. Nuo pelno mokesčio buvo atleistos tik ką įsikūrusios įmonės, jei jos iki kalendorinių metų pabaigos gyvuoja <3mėn, taip pat švietimo, mokslo, meno, politikos, labdarybės draugijos, kredito ir žū kooperatyvai, vartotojų kooperatyvai, kurių kapitalas <50tūkst.Lt. Kitoms įmonės privalu pateikti nustatytos formos buhalterines apyskaitas.

1931m Verslo pelno mokesčio įstatymas. Nuo pelno mokesčio buvo atleistos tik tos įmonės, kurių kapitalas <50tūkst.Lt.. Kitos įmonės privalėjo pateikti nustatytos formos buhalterinį balansą.

Dauguma įmonių buvo naudojami supaprastinti (komerciniai) ir detalizuoti (mokestiniai) balansai. Mokostiniai balansai buvo skirti finansų įstaigoms, o komerciniai skelbiam „Vyriausybės žiniose“.

            Karo metais buvo leista tvarkyti ankstesnes apskaitos knygas, bet privaloma parodyti likučius iki karo pradžios. Karo padaryti nuostoliai, kurie turėjo atsispindėti įmonių balanse, iš balanso straipsnių buvo išbraukiami (perkeliami į „Pelno ir nuostolių“ straipsnį). Taip vokiečių okupantai užmaskavo savo veiklą. Atskirai reikėjo vesti žydų kilmės debitorių ir kreditorių apskaitą.

            Iki šiol nežinoma, kas buvo 1-osios publikacijos buhalterinės apskaitos klausimais autorius. J.Ilgūno pastangomis Kaune įsteigti buhalterių kursai. Jis parašė keletą buhalterinės apskaitos vadovėlių ir mokymo priemonių.

APSKAITOS RAIDA

8 klausimas. Buhalterinės apskaitos organizavimas pirmajame Tarybų valdžios Lietuvoje dvidešimtmetyje (1946m.-1965m.)

1940 m. inkorporavus Lietuvą į TSRS sudėtį, visi buhalterinės apskaitos organizavimo klausimai Lietuvoje buvo glaudžiai siejami su buhalterinės apskaitos organizavimo sistema Tarybų Sąjungoje.

Ypač didelę reikšmę turėjo buhalterinės apskaitos organizavimui turėjo įvairūs instrukciniai nurodymai materialinių vertybių, darbo užmokesčio, pagrindinių fondų apskaitos, apyskaitų ir balansų sudarymo ir kitais klausimais. Socialistinės buhalterinės apskaitos pagrindas – sąskaitų planas, jos raidos etapai –  tai visų pirma sąskaitų plano raidos etapai. Siekdamas labiau unifikuoti buhalterinės apskaitos sistemą, TSRS finansų liaudies komisariatas 1940 m. spalio 9 d. patvirtino pirmą unifikuotą sąskaitų planą, skirtą visoms pramonės įmonėms. Šiame sąskaitų plane gerokai mažiau sintetinių sąskaitų, skirtų pagrindinių priemonių apskaitai.

1950 m. pabaigoje išsiskyrė dar viena įmonių grupė. Tai įmonės, kuriose pradėta taikyti žurnalinė – orderinė apskaitos forma. 1949 m. TSRS finansų ministerija, šiai įmonių grupei rekomendavo nuo 1950 m. naudoti sutrumpintą buhalterinės apskaitos sąskaitų planą. Taigi nagrinėjamu laikotarpiu pastebimos dvi sąskaitų sistemos raidos tendencijos: 1) sąskaitų sistemos unifikavimas; 2) sąskaitų sistemos diferenciavimas. Antrąją tendenciją lėmė skirtingi gamybos valdymo principai ir siekimas sumažinti apskaitos darbų apimtį.

Pradėti taikyti tarybinį sąskaitų planą Lietuvos pramonės ir kitų liaudies ūkio šakų įmonėse nebuvo lengva. Sunku buvo suprasti naujų sąskaitų terminologiją, jų esmę, turinį, suvokti sąskaitų ryšius ir korespondenciją. Labai trūko kvalifikuotų buhalterių ( šiuo laikotarpiu tik 5 žmonės Vilniaus universitete baigė buhalterinės apskaitos specialybę).

Pirmaisiais pokario metais daugelis TSRS įmonių apskaitą vedė pagal kortelinę – šachmatinę formą.Ši apskaitos forma pamažu buvo tobulinama ir jos pagrindu vėliau buvo sukurta memorialinė – orderinė apskaitos forma. Šiai apskaitos formai būdingi du pagrindiniai požymiai: 1) išsaugotas sintetinių ir analitinių sąskaitų ryšys; 2) apskaitos registrai paprastesni, suprantamesni.

Memorialinė – orderinė forma – tai knyginių, kortelinių ir grupuojamų apskaitos registrų derinys. Naudojant memorialinę – orderinę apskaitos formą, sintetinė apskaita buvo vedama knygose arba daugiaskilčiuose žiniaraščiuose, atitinkančiuose Didžiąją knygą. Analitinei apskaitai buvo naudojamos knygos, žiniaraščiai, kortelės. Nors ši apskaitos forma buvo pažangesnė, racionalesnė ir paprastesnė, tačiau ji turėjo nemaža trūkumų. Pagr. iš jų buvo tokie: 1) nemažėjo apskaitos darbų apimtis; 2) analitinė apskaita atsiliko nuo sintetinės; 3) visi įrašai daromi rankomis; 4) Registracijos žurnalas memorialiniai orderiai nepritaikyti mechanizuotai apskaitai.

9. Buhalterinės apskaitos organizavimo Lietuvoje esminiai bruožai 1966m.-1990m.

Šiame tarybinės buhalterinės apskaitos raidos etape,kuris truko ketvirtį amžiaus(1966-1990m.),galima skirti du svarbiausius jos bruožus:1) centralizuoto vadovavimo buhalterinei apskaitai ir jos reglamentavimo sustiprinimas ir 2) buhalterinės apskaitos teorijos ir metodologijos supolitinimas. Centralizuoto vadovavimo bahalterinei apskaitai stiprinimas tiesiogiai siejosi su įvairių naujų direktyvinių dokumentų,reglamentuojancių atitinkamus buhalterinės apskaitos klausimus leidimus. Juos įgyvendinant buhalterinės apskaitos sistemoje daug kas pakeista.Tačiau svarbiausia buvo tai,kad naujus direktyvinius dokumentus privalėjo vykdyti visos TSRS respublikos(taigi ir Lietuva),visos ministerijos,žinybos,kitos įstaigos ir organizacijos(valstybinės,kooperatyvinės,visuomeninės) bei jų pavaldžios įmonės ir organizacijos(tiek ūkiskaitinės,tiek valstybinio biudzeto išlaikomos). Pažymėtina tai,kad tie instrukciniai dokumentai labai dažnai keitėsi. Be to,kiekviena nauja instrukcija buvo pateikiama kaip labai svarbi buhalterinei apskaitai stiprinti,svarbesnė negu ankstesnė ir pan.

Griežtos ir centralizuotos politikos vykdyma nuskurdino tarybinę buhalterinę apskaitą,darė neigiamą įtaką jos teorijai ir praktikai. Tačiau didžiausią žala buvo padaryta sąjunginių respublikų nacionalinės buhalterinės apskaitos raidai. Šiuo  laikotarpiu jos ypač nepriekaištingai turėjo vykdyti centrinių TSRS organų direktyvinius dokumentus(instrukcijas,nuostatus,nutarimus).Buhalterinės apskaitos metodologijos ir teorijos tobulinimo problemoms faktiškai užsiima tik Vilniaus universiteto ir Lietuvos žemės ūkio akademijos Buhalterinės apskaitos katedros dėstytojai bei pavieniai kai kurių įmonių buhalteriai ekonomistai.

Būdingas šio laikotarpio bruožas-Respublikos buhalterinės apskaitos atstovų mokslinių publikacijų buhalterinės apskaitos klausimais padaugėjimas rusų kalba.

12 klausimas. Buhalterio profesijos reikšmė ir prestižas

Administracinės komandinės valdymo sistemos laikais buhalterio profesija buvo praradusi savo prestižą. Tačiau dar ir dabar buhalterio profesija nepakankamai įvertinta. Daug ką nulemia darbo užmokestis: ši profesija nėra gerai apmokama, todėl žmonės dažniau renkasi geriau apmokamas sritis. Buhalterio darbą labai apsunkina didelė atsakomybė už viską, kas įvyksta negero įmonėje, Iš tikrųjų buhalteris turėtų būti ne sargas įmonėje, o darbuotojas, tinkamai organizuojantis apskaitą, analizuojantis įmonės veiklos rezultatus, ieškantis, kaip juos pagerinti. Australijoje manoma, kad siekiant karjeros versle, geriausia yra tapti buhalteriu, nes buhalterinės apskaitos kalba yra verslo kalba. Šiuolaikiniai buhalteriai gali būti kompiuterių specialistai, mokesčių ekspertai, investicijų patarėjai, finansų planuotojai. Australijos buhalterių sąjunga  kiekvienam sąjungos nariui kelia šias sąlygas: 1) Profesinė kompetencija – buhalteris turi sistemingai gilinti žinias, taikyti apskaitoje įvairias technines priemones ir kitas naujoves; 2) Sąžiningumas ir nepriklausomumas (savarankiškumas) – reikia siekti aukščiausio moralės ir etikos standartų lygio, išlaikyti ir plėtoti pasitikėjimo, garbingumo, bendradarbiavimo ir savarankiškumo principus; 3) Profesinis atvaizdas ir nuomonė –siekiama pakelti buhalterių reputaciją, ir kad buhalterio paveikslas reprezentuotų geriausias jo savybes; 4) visuomenės aptarnavimas – buhalteriai turi dalyvauti visuomeninėje veikloje, sprendžiant tokius uždavinius, kurie būtų palankūs gyventojams; 5) Organizavimas ir menedžmentas – darbo organizavimas ir menedžmento tobulinimas suteikia buhalterines teises ir galimybes vadovauti savo pačių reikalams, patiems juos spręsti. Buhalterio kvalifikacija daugeliu aspektų lemia ir buhalterio profesijos prestižą, buhalterio, kaip žmogaus ir specialisto, vietą visuomenėje.

 

 

13. Buhalterinės apskaitos reikšmės didėjimas rinkos ekonomikos sąlygomis.

Apibūdinant buhalterinės apskaitos reikšmę, būtina pabrėžti, kad ji yra nepakeičiamas ir absoliučiai būtinas ūkio organizavimo, valdymo ir kontrolės elementas. Jos duomenų pagrindu gauta informacija yra tikra, tiksli, dokumentuota ir įgalina reikiamai ir sėkmingai sekti, tyrinėti, analizuoti, kontroliuoti ir reguliuoti įmonių  ir organizacijų veiklą. Buhalterinė apskaita nesusijusi vien tik su ūkinių procesų stebėjimu, matavimu ir registravimu. Ji yra tiksliai organizuota ekonominės informacijos rinkimo, apdorojimo ir apibendrinimo sistema, teikia duomenis prognozėms, kontrolei, analizei, reguliavimui ir kitoms ekonominėms sistemoms, kad būtų sėkmingai įvykdytos numatytos užduotys ir įsipareigojimai. Ji yra vienas iš svarbiausių vadovavimo įmonių ūkinei veiklai instrumentų, vienas iš efektyviausių ekonominio darbo elementų. Ji aktyviai veikia ne tik konkrečios įmonės, bet ir visos Respublikos ekonomiką, padeda veiksmingai spręsti pačius sudėtingiausius ūkinius uždavinius, surasti optimalius jų vykdymo variantus.

Buhalterinės apskaitos informacijos naudingumą turi nulemti jos patikimumas, objektyvumas ir gavimas laiku.

Buhalterinės apskaitos informacijos patikimumas ir objektyvumas pasiekiamas dokumentiškai patvirtinus visus ūkinės veiklos faktus. Lėšų ir atsiskaitymų periodinis inventorizavimas įgalina patikslinti konkrečius rodiklius ir kartu padidina gaunamos informacijos patikimumą. Ūkinių faktų registravimas chronologiniu būdu, t.y. vyksmo metu, garantuoja apskaitinės informacijos tikslumą ir objektyvumą.

Buhalterinės apskaitos informacija laiku gaunama tada, kai ūkinės veiklos faktai įforminami ir registruojami tuojau pat, nedelsiant. Įforminti dokumentai tiksliai reglamentuotais terminais pateikiami atvaizduoti juos buhalterinės apskaitos sistemoje. Atvaizduotą apskaitos dokumentuose faktą visada galima patikrinti, o jei toks faktas neapskaitytas, jį lengva nuslėpti nuo kontrolės, iškraipyti, falsifikuoti ir pan.

Buhalterinės apskaitos informacinė funkcija labai glaudžiai susijusi su kontrolės funkcija. Kuo išsamesnę ir patikimesnę informaciją pateikia buhalterinė apskaita, tuo efektyvesnė ir kontrolė. Tiek informacinė, tiek kontrolės funkcija atsispindi visosse buhalterinės apskaitos metodo sudedamosios dalyse: sąskaitose ir dvejybiniame įraše, dokumentavime ir inventorizavime, balanse ir atskaitomybėje ir kt.

Pagrindinė buhalterinės apskaitos kontrolės funkcijos paskirtis - sistemingai kontroliuoti įmonės ūkinę veiklą siekiant, kad ji vyktų sklandžiai ir be sutrikimų. Įmonių ūkinė veikla turi būti organizuojama ekonomijos režimo principu. Jo esmę sudaro darbo, materialinių ir finansinių išteklių taupymas visose gamybos ir valdymo grandyse. Buhalterinė apskaita turi kontroliuoti, ar pagal paskirtį ir tikslingai naudojami šie ištekliai. Su buhalterinės apskaitos pagalba įgyvendinus ekonomijos režimo principą, mažėja produkcijos savikaina, didėja pelnas ir gamybos rentabilumas.

Ypač didelė buhalterinės apskaitos kontrolės funkcijos reikšmė organizuojant įmonių planinių ir sutartinių užduočių vykdymo kontrolę. Kontroliuodama planų, užsakymų, sutarčių, sąmatų vykdymą, buhalterinė apskaita signalizuoja apie nukrypimus nuo šių ir kitų atitinkamų parametrų, padeda nustatyti vidinius rezervus. Analizuodama įmonės ūkinėų lėšų būklę ir judėjimą, buhalterinė apskaita padeda kontroliuoti turto saugojimą, užkirsti kelią neūkiškumui, piktnaudžiavimui ir grobstymui. Tačiau rinkos sąlygomis pagrindinis kontrolės funkcijos tikslas - kontroliuoti, ar įmonės ir įstaigos tiksliai moka valstybės mokesčius.

Buhalterinės apskaitos kontrolės funkcija garantuojama atitinkamais duomenų stebėjimo ir apibendrinimo būdais, apskaitos ir plano rodiklių palyginimu, didesniais reikalavimais apskaitinės informacijos patikimumui, objektyvumui ir gavimui laiku.

Galima išskirti dvi buhalterinės apskaitos kontrolės funkcijas: 1. Išankstinę ir 2. Einamąją kontrolę.

Išankstinė kontrolė vykdoma tikrinant ūkinių operacijų teisėtumą iki jų atlikimo. Viena iš svarbiausių buhalterinės apskaitos išankstinės kontrolės funkcijų - siekti, kad būtų tiksliai įforminti pirminiai dokumentai.

Einamąją buhalterinės apskaitos kontrolės funkciją atlieka apskaitos aparatas ūkinių operacijų vykdymo metu arba jas atlikus. Tik po einamosios kontrolės dokumentai priimami atvaizduoti buhalterinėje apskaitoje. Labai svarbu atlikti einamąją kontrolę tokių ūkinių operacijų, kurios nulemia gamybos proceso sutrikimus arba būna susijusios su medžiagų, darbo užmokesčio ir kitų išlaidų nukrypimais nuo nustatytų normų bei gamybos sąlygų, vykdymo metu. Tokios operacijos turi būti įforminamos specialiuose signaliniuose dokumentuose, t.y. jie būna atitinkamos spalvos, formos, su juosta, žyme ir pan.

16. Svarbiausios buhalterinės apskaitos ir audito problemos pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais

Svarbiausios buhalterinės apskaitos problemos:

1. Daugelyje pramonės įmonių apskaitos informacijos kanalai perkrauti, dokumentų apyvarta sudėtinga, analitinės ir sintetinės apskaitos registrai gremėzdiški ir nepritaikyti automatizuotai apdoroti.

2. Nebuvo metodologinio vadovavimo, buhalteriai laukė naujų instrukcinių dokumentų, metodinės medžiagos. Lietuvos apskaitoje buvo neapibrėžtas dvilypumas; senos TSRS instrukcijos nepakeistos, o naujų Lietuvos Respublikos sąlygoms, dar nebuvo.

3. Įmonių vadovai jautė trūkumą naujesnės, kokybiškesnės informacijos, reikalingos sprendžiant strateginius valdymo klausimus: kaip sumažinti gamybos išlaidas, įvertinti visus veiksnius, turinčius įtakos įmonės pelnui ir rentabilumui. Deja, tuometinėje Respublikoje naudojama apskaita nepateikė tokios informacijos.

4. Įmonių buhalteriai skundėsi, kad instrukcijos buhalterinės apskaitos klausimais parašytos ne tik neaiškiai, bet kartais ir ne visai logiškai, neapgalvotai, nepateikiami pavyzdžiai paaiškinimai. Todėl, nespėjus jų įgyvendinti, jos vėl keičiamos ar naikinamos.

5. Daugelyje ministerijų buvo panaikintos buhalterių tarnybos. Nebuvo bendros apskaitos metodikos ir bendrų atskaitomybės formų, o daugybė naujš vyriausybinių dokumentų, reglamentuojančių apskaitos organizavimą, įmonių buhalterių beveik nepasiekdavo.

6. Priimtuose įstatymuose, nutarimuose, norminiuose dokumentuose buhalterinės apskaitos kalucimai buvo traktuojami skirtingai, neatspindi buhalterinės apskaitos specialistų nuomonės. Be to, nutarimai dažnai būdavo priimami atgalinėmis datomis, t.y. kai buhalterinė apskaita jau būdavo sutvarkyta. Tokie atvejai yra ne tik negalimi, bet ir neleistini. Nepakankamas dėmesys buhalterinei apskaitai neigiamai atsiliepdavo įvairioms ūkio sritims, kenkė Lietuvos ekonomikai, gilino ekonominę krizę.

15.Užsienio šalių buhalterinės apskaitos patirties panaudojimas kuriant Lietuvos buhalterinės apskaitos sistema.

Kuriant lietuvišką buhalterinės apskaitos sistemą, kyla konkretūs klausimai, ką galima perimti iš užsienio šalių. TSRS buhalterinės apskaitos sistemos panaudojimas. Lietuvoje buhalterinė apskaita pastaruosius 50 metų buvo vedama pagal tarybinės apskaitos formas ir metodus. Sutikus kad tarybinė buhalterinė apskaita yra urvinio lygio, jos patirties panaudojimo nebūtų. Artimiausiais metais nereikėtų griauti tarybinės apskaitos sistemos, o prie Lietuviškos buhalterinės apskaitos sistemos reikėtų pereiti pamažu ir nuosekliai. Tai paaiškintų tuo, kad visi mūsų buhalterinės apskaitos specialistai (teoretikai ir praktikai) gerai išmano tarybinę ir gana menkai – kitų užsienio šalių apskaitą.

Lietuviškos buhalterinės apskaitos sistemoje tam tikrąją vietą turėtų užimti tarybinės normatyvinis gamybos išlaidų apskaitos ir produkcijos savikainos kalkuliavimo metodas. Kuriant Lietuvišką buhalterinės apskaitos sistemą, būtinai reikės peržiūrėti ir išanalizuoti galiojančias pirmines dokumentų formas. Jas , metodiškai patobulintas, galima bus sėkmingai taikyti įvairių ūkininkų apskaitai. Reikšmingiausia patirtis organizuojant gamybos išlaidų apskaitą ir produkcijos savikainos kalkuliavimą. Svarbi kai kurių šalių patirties naudojant ir tobulinant normatyvinę apskaitą. Pvz VDR ir Vengrijoje taikant normatyvinį metodą, ypač teigiama vaidmenį atliko kalkuliacinių skyrių įmonėse įsteigimas. Teigiama buvo tai, kad kai kuriuose ESPT šalių įmonėse buvo stengiamasi palaikyti ryšį tarp atitinkamų išlaidų susidarymo ir įmonės padalinių bei konkrečių vykdytojų, buvo bandoma nustatyti tam tikrą jų apskaitos laipsnį.

Rengiant lietuviškąjį buhalterinės apskaitos sąskaitų planą, buhalterinio balanso ir atskaitomybės formas, gamybos išlaidų pagal ekonominius elementus ir kalkuliacinius išlaidų straipsnių schemas, daug vertingos medžiagos galima bus panaudoto iš ESPT šalių praktikos.

Kapitalistinių šalių buhalterinės apskaitos panaudojimas. Dokumentacija ir apskaitos registrus žinome labai mažai. Juk ne vienas Lietuvos buhalterinės apskaitos specialistas iki šiol nekėlė kvalifikacijos kapitalistinėje šalyje, nedalyvavo ten rengiamose mokslinėse konferencijose. Lietuva kol kas turi vieną prancūziškosios buhalterinės apskaitos sistemos žinovą – E.Skerstoną nuodugniai išstudijuoti jo disertaciją, taigi ir prancūziškosios buhalterinės apskaitos patirtimi, yra pirmaeilis apskaitos specialistų uždavinys. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvą pasiekė keliolika buhalterinės apskaitos apskaitos knygų iš JAV, Kanados,  VFR ir Australijos. Tačiau vien tik originalios užsienio literatūros studijavimas ir vertimas į Lietuvių kalbą yra maža dalelytė to, ką galima padaryti dirbant, keliant kvalifikaciją, dalyvaujant konferencijose, studijuojant atitinkamoje užsienio šalyje.

Rengiant lietuviška buhalterinės apskaitos sistemą, iškils problema, kaip konkrečiai taikyti tarptautinius buhalterinės apskaitos standartus. Taip padaryti bus nelengva ypač šiuolaikinėms perėjimo i laisvos rinkos ekonomiką sąlygomis, esant skirtingai, palyginant su kitomis pasaulio šalimis, ūkio struktūrai. Tik kelioms pasaulio šalis pavyko tarptautinės buhalterinės apskaitos standartus panaudoti kaip nacionalinius.

Kad būtina kurti lietuviškąją buhalterinės apskaitos sistemą aišku visiems praktikams ir mokslininkams. Tačiau iškyla konkreti jos įgyvendinimo problema: kokia turi būti lietuviškoji buhalterinės apskaitos sistema, kokia turi būti lietuviškoji buhalterinės apskaitos sistema, kokie pagrindiniai jos principai ir ypatybės. Sprendžiant šią problemą, pirmiausiai reikia tinkamai įvertinti buhalterinės apskaitos esmę, jos reikšmę ie vietą ekonomikos valdymo sistemoje.

Buhalterinė apskaita turi atspindėti visas ūkyje ir jo padaliniuose vykstančias operacijas. Ji turi būti vadinama ištisinio, nenutrūkstamoji stebėjimo būdu, siekiant gauti apie ūkinę veiklą einamuosius ir suvestinius duomenis, visas ūkines operacijas atvaizduoti sistemingai ir nuosekliai, jas registruoti tuomet kai jos vykdomos.

Lietuviškoji buhalterinė apskaita turi būti teisinga ir objektyvi. Be teisingos apskaitos negalima valdyti ūkio. Jos teisingumas yra šiuolaikinio ūkininkavimo objektyvus reikalavimas. Tik teisingi ir objektyvūs buhalterinės apskaitos duomenys padeda efektyviai kontroliuoti ir valdyti įmonių ūkinią veiklą.

Buhalterinė apskaita turi būti tiksli ir patikima. Jos tikslumas ir patikimumas reiškia , kad turi būti toks apskaitos duomenų tikslinimo laipsnis, kuris garantuotų patikimą informaciją visose valdymo lygiuose. Kuriant lietuviškąją buhalterinės apskaitos sistemą butina pasiekti, kad ji būtų laiku atliekama ir operatyvi.

Lietuvai nereikia nei TSRS, jei JAV apskaitos sistemų, o reikalinga nacionalinė sąskaitybos sistema, labiau tinkanti mūsų respublikos liaudies ūkiui. Kuriant tokia sistemą, galima ir reikia pasinaudoti viskuo , kas pažangiausia ir tikslingiausia. Norint sukurti savitą, lietuvišką buhalterinės apskaitos sistemą, būtina labai gerai išanalizuoti dabartine apskaitos sistemą, taikomos joje formos ir metodus, organizacines struktūras ir priemones. Labai kruopščiai reikėtų išanalizuoti pirminią dokumentaciją, apskaitos knygas ir registrus, išaiškinti kokia informacija jie teikia ir ar tą informacija reikalinga įmonei, ar atitinkamam ekonomikos valdymo lygiui tai ilgas ir sudėtingas etapas. Tiesiogiai susieja su visais kitais darbų etapais. Todėl lietuviškosios buhalterinės apskaitos sistemos kūrimo pradžia reikėtų laikyti buhalterinės apskaitos įstatymo parengimą. Jo įsigaliojimas bus konkretus žingsnis sprendžiant metodologinius, metodiniu, organizacinius, techninius ir kitokio pobūdžio buhalterinio apskaitos klausimus.