Buhalterinė apskaita: APSKAITOS VYSTYMASIS LIETUVOJE 1919-1940 m.

Buhalterinė apskaita teikia labai įvairią informaciją , kuri panaudojama įmonės ir jos padalinių veiklai vertinti , kontroliuoti , valdyti ir prognozuoti.
Kuo didesnę įtaką įmonei daro konkurentai ir kitos išorės jėgos , tuo svarbiau turėti kokybišką apskaitos sistemą , kuri leistų teisingai apskaičiuoti pajamas ir sąnaudas , teikti operatyvią ir objektyvią informaciją įvairiausiems sprendimams priimti.

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Apskaitos ir finansų katedra

VARDENIS PAVARDENIS

Žemės ūkio buhalterinės apskaitos ir finansų programos neakivaizdinių studijų

0kurso 0 grupės studentė

Studijų knygelės Nr. 000000

Apskaitos raida

Apskaitos vystymasis Lietuvoje 1919-1940 m.

Tikrino: asis. J.Baranauskienė

Akademija, 2013

TURINYS

ĮVADAS................................................................................................................................................3

1. APSKAITOS VYSTYMASIS LIETUVOJE 1919-1940.................................................................5

1.1 Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos metodikos reglamentavimas................................5

2. APSKAITOS REGISTRAI IR JŲ TVARKYMAS...................................................................10

3. BUHALTERINĖS APSKAITOS IR ATSKAITOMYBĖS ORGANIZAVIMAS AKCINĖS BENDROVĖSE...................................................................................................................................11

IŠVADOS............................................................................................................................................14

LITERATŪROS SĄRAŠAS...............................................................................................................15

ĮVADAS

Buhalterinė apskaita teikia labai įvairią informaciją , kuri panaudojama įmonės ir jos padalinių veiklai vertinti , kontroliuoti, valdyti ir prognozuoti. Kuo didesnę įtaką įmonei daro konkurentai ir kitos išorės jėgos, tuo svarbiau turėti kokybišką apskaitos sistemą, kuri leistų teisingai apskaičiuoti pajamas ir sąnaudas, teikti operatyvią ir objektyvią informaciją įvairiausiems sprendimams priimti. Aš norėčiau pakalbėti apie apskaitos vystymasi Lietuvoje 1919-1940 m. Kiekvienas mokslas turi savo istoriją. Mes norim žinoti ką veikė mūsų pasirinkto mokslo pradininkai ir jų įdėjų tęsėjai. Kiekvieno mokslo istorija padeda atskleisti jo vystymosi procesą , dėsningumus .Nagrinėti buhalterinės apskaitos, kaip ir kiekvieno mokslo, vystymasi – sunkus uždavinys. Tyrinėti buhalterinės apskaitos vystymasi galima įvairiais aspektais, atitinkamų istorinių etapų , liaudies ūkio šakų, tam tikroje Lietuvos teritorijoje. Mes, norėdami sukurti savą, lietuvišką buhalterinės apskaitos sistemą, turime gerai žinoti, ką darė, rašė, galvojo mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje ūkis plėtojosi toliau. Ypač akcinėms bendrovėms reikėjo apskaitos duomenų. Didelėse įmonėse paplito vokiečių ir prancūzų apskaitos forma. Buvo naudojamos daugiažurnalinės apskaitos formos. Tais laikais visa buhalterija buvo vedama rankiniu būdu. Nuo 1924 m. apskaitą Lietuvoje pradėjo reglamentuoti Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymas. Lietuvoje plačiausiai buvo paplitę trys apskaitos registrai: Dienynas (Memorialas), Kasos ir Didžioji knyga.Dienyne ar Memoriale kiekvieną dieną buvo registruojamos ūkinės operacijos. Įrašai daryti tik iš pateisinančiųjų dokumentų, dvejybinio įrašo būdu. Per mėnesį susidariusios sumos buvo įrašomos į Didžiąją ir pagalbines knygas.Tais laikais nebuvo patvirtinto bendro buhalterinių sąskaitų plano. Tų laikų sąskaitas galima grupuoti į inventorines , atsiskaitymų ir finansines rezultatines. Įmonėse buvo naudojamos kapitalo, kilnojamo ir nekilnojamo turto, debitorių ir kreditorių, medžiagų, vekselių, pelno ir nuostolių sąskaitos. Naudojant po keletą knygų lengviau buvo buhalteriams paskirstyti darbą. Tais laikais atskaitomybės tvarką nustatė Finansų ministerijos, Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija. Įmonės privalėjo pateikti duomenis apie kapitalą, kilnojamąji ir nekilnojamąji turtą, įsiskolinimus, grynus pinigus, medžiagas ir kitas vertybes. Prie balanso įmonės turėjo pridėti sąskaitų apyvartos žiniaraštį, pelno ir nuostolio ataskaitą, debitorių ir kreditorių sąrašus. Tvirtinant akcinių bendrovių nuostatus buvo smulkiai nurodyta balanso sudarymo , patikrinimo , tvirtinimo ir pateikimo tvarka.Tada dar nebuvo bendros savikainos kalkuliavimo metodikos. Buvo įmonių , kurios savikainos visai neskaičiavo. Bet didesnėse įmonėse savikaina buvo apskaitoma dažniausiai pagal šiuos išlaidų straipsnius: medžiagos , darbo užmokestis, bendros gamybos išlaidos. Išlaidos buvo apskaitomos kiekvienai prekei atskirai, todėl gale mėnesio buvo galima apskaičiuoti prekių savikainą. Taip pat į produkcijos savikainą buvo įskaitomos palūkanos už įdėtą kapitalą , turto draudimas. Darbininkų darbo užmokestis buvo proporcingai paskirstomos gamybos išlaidoms. Lietuvoje 1924–1925 m. buvo susidomėta apskaitos metodikos klausimais. 1926 m. įkurtos pirmosios komercinės mokyklos. Iš jų buvo dvi valstybinės: Kaune ir Tauragėje, ir privati - Kybartuose. Kaune veikė Jono Ilgūno pastangomis įkurti buhalterių kursai. Jis taip pat parengė pirmąjį lietuvišką apskaitos vadovėlį ir keletą metodinių nurodymų.

Darbo tislas –ištirti apskaitos vystymąsį Lietuvoje 1919-1940m.

Uždavimiai:1. išanalizuoti apskaitos istoriją Lietuvoje.

2. išanalizuoti buhalterinės apskaitos organizavimą.

3. išanalizuoti apskaitos registrus ir jų tvarkymą.

1. APSKAITOS VYSTYMASIS LIETUVOJE 1919-1940

1.1 Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos metodikos reglamentavimas

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos susikūrimas, jos atsiskyrimas nuo Tarybų Rusijos buvo svarbus ne tik politinei ir ekonominei, bet ir buhalterinės apskaitos raidai. Didelę reikšmę Lietuvos ekonomikai turėjo jos valstybinių sienų nustatymas ir klausimų dėl Vilniaus krašto bei Klaipėdos krašto sprendimas.Ypač skaudus smūdis Lietuvos ekonominei ir kultūrinei raidai buvo Vilniaus ir Vilniaus krašto netekimas, 1920 m. okupavus jį Lenkijos kariuomenei.Šiame krašte buvo sukoncentruota daugelis maisto, lengvosios, chemijos, medžio apdirbimo bei kitų įmonių. Tačiau didelę teigiamą reikšmę Respublikos ekonominei raidai turėjo Klaipėdos krašto su Klaipėdos uostu prijungimas prie Lietuvos. Šie Lietuvos valstybės teritoriniai pakitimai iškėlė naujus uždavinius ir reikalavimus ekonomikai. Reikėjo iš naujo formuoti liaudies ūkio ir jo kai kurių šalių struktūrą ,nacionalinę rinką, prisitaikyti prie pasaulio ūkio konjunktūros reikalavimų. Sparčiai pradėta steigti naujas įmones. Vien tik 1919-1922 m. įsteigta apie 250 įmonių, iš jų pluošto apdirbimo, popieriaus ir poligrafijos, metalų, mineralų, gyvulių produktų perdirbimo, chemijos ir kitos. Didelę reikšmę turėjo vykstantis kapitalo centralizavimas, pasireiškęs kai kurių ūkinės veiklos sričių akcinių bendrovių organizavimu. Paspartėjęs pramonės ir žemės ūkio vystymasis ne tik pagrindinio transporto, bankų, vidaus ir užsienio prekybos plėtojimąs , bet ir paskatinio darbuotojų skaičiaus didėjimą tose šakose, o tai, be abejo, padėjo plėsti vidaus rinką. Svarbiausią vaidmenį Lietuvos užsienio prekyboje atliko Vokietija ir Anglija. Ekonominis Lietuvos priklausomumas nuo Vakarų Europos šalių buvo pastebimas ir buhalterinėje apskaitoje.Tiksliau tariant, buhalterinė apskaita buvo vedama pagal tas formas ir metodus, kurie buvo taikomi Vakarų Europos šalyse. Įmonės naudojo itališkąją, prancūziškąją, vokiškąją, amerikoniškąją apskaitos vedimo formas. Kai kuriose įmonėse naudojo mišrias apskaitos vedimo formas.Tačiau tiksliai apibūdinti buhalterinės apskaitos būklę šiuo laikotarpiu labai sunku , nes vidų pirma nėra specialių buhalterinės apskaitos raidos Lietuvoje studijų , kita vertus , mažai yra originalių Lietuvos autorių mokslinių ir metodinių darbų. Mažai ir archyvinės medžiagos. Reikia visiškai sutikti su S.Martišium, kuris rašo: “Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švietimo sistemos“ .Šie S.Martišiaus žodžiai labiausiai tinka buhalterinei apskaitai, nes tik jos teorija, tiek praktika buvo arčiausiai nulio. Šiuo laikotarpiu buhalterinės apskaitos raidą Lietuvos Respublikoje nulėmė prekybos ir pramonės plėtojimas. Įsikūrusios prekybos įmonės , ypač akcinėms bendrovėms, vis labiau reikėjo apskaitinių duomenų, apibūdinančių pelną bei kitus ūkinės veiklos rodiklius. Tuometinė mokesčių sistema turėjo taip pat nemažai įtakos apskaitos ir atskaitomybės organizavimui. Pakanka pažymėti vien tą faktą , kad pirmojo Prekybos , pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymo (1924 m.) vienas iš savabiausių tikslų buvo teisingai apmokestinti įmones. Buhalterinėje apskaitoje naudojamų registrų vedimo tvarką nulėmė du veiksniai: įmonės dydis ir šakos ypatybės. Didsesnių įmonių buhalterinė apskaita gerokai skyrėsi nuo vidutinių. Didžiosios įmonės, panaudodamos užsienio kapitalą , visokiais būdais stengėsi išstumti iš rinkos mažesnes, ekonomiškai nepajėgias. Todėl didelių įmonių sparčiai daugėjo. Pvz., 1935-1937 m. didelių įmonių padaugėjo 2 kartus, vidutinių – 53 proc. Iš viso 1937 m. Lietuvoje buvo 2,1 tūkst. Pramonės įmonių (neskaitant amatininkų).Pirmą vietą užėmė maisto 50 proc. ir lengvosios pramonės 16 proc. įmonės, po jų ėjo medžio bei metalo apdirbimo įmonės. Tuometinė statistika apskaitos vienetu laikė pramonės įmonę , priklausančią tiek vienam asmeniui, tiek asmenų grupei. Finansų organai , atsižvelgdami į darbininkų skaičių ir gamybos mastą , nustatydavo įmonės kategoriją. Be to , nustatant įmonės kategoriją , buvo žiūrima ,ar įmonė naudoja varomąją jėgą, t.y. ar gamyboje naudojami jėgos įrengimai.Vienu ar kitu laikotarpiu turimų įmonių skaičių nulemdavo nupirktų per metus patentų skaičius. Aptariamu laikotarpiu galiojo 9 įmonių kategorijos. Devintai kategorijai priskirdavo amatininkų dirbtuves, kurios neturėjo teisės samdyti darbininkų , aštuntai kategorijai – įmones , kurios dirbo nuo 2 iki 4 samdomų darbininkų. Apskaitos organizavimo požiūriu šias įmones iš bendro skaičiaus reikia išbraukti , nes praktiškai jose jokios apskaitos nebuvo. Kitos įmonės buvo sugrupuotos pagal samdomų darbininkų skaičių. Pvz., pirmai kategorijai priskirtos įmonės , turinčios nuo 0,5 iki 1,0 tūkst.darbininkų . Trečiai kategorijai priklausė įmonės , turinčios nuo 200 iki 500 darbininkų ,o septintos kategorijos įmonės dirbo ne daugiau kaip 10 darbininkų. Apskritai statistinėje apskaitoje tuometinės Lietuvos pramonei įvertinti paimti 1937 m. Šių m. pirmos - septintos kategorijų įmonių dinamikos analizė rodo, kad didelės įmonės plėtojosi kur kas sparčiau negu nedidelės.Taigi daugybė įmonių kategorijų diktavo „savas“ buhalterinės apskaitos formos ,specifinius pirminius dokumentus ir apskaitos registrus.1924 m. liepaos 24 d. LR Seimas priėmė Prekybos , pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymą. Tai pats svarbiausias dokumentas LR buhalterinės apskaitos raidoje. Todėl skelbiama šį dokumentą , pasirašytą Respublikos prezidento A. Stulgindkio ir ministro pirmininko A.Tumeno. Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymas.Šiame įstatyme nurodytos prekybos, pramonės ir kredito įstaigos turi sąskaitybą vesti ir ją žemiau nurodytoje tvarkoje laikyti. Sąskaitybos knygų įstatymą sudaro 15 paragrafų .Juose reglamentuojamas apskaitos registrų naudojimas priklausomai nuo įmonės kategorijos (rūšies) ir veiklos pobūdžio .Pvz., 3 ir 4 paragrafuose nurodyta , kokias knygas privalo turėti prekybos įmonės. Pagrindinės yra dvi knygos :Gaunamų prekių ir Parduodamų prekių. Darant įrašus šiose knygose ,būtina nurodyti prekių kainas ir pateisinamuosius dokumentus. Pvz., darant Gaunamų prekių knygoje , reikia būtinai nurodyti tiekėjo adresą ir sąskaitos – faktūros svarbiausius rekvizitus. Analogiški reikalavimai keliami ir tvarkant Parduodamų prekių knygą. Pardavinėjant smulkias prekes, gali būti įrašomos gautos už jas bendros dienos pajamos. Įstatymo 3 paragrafe nurodyta , jog įrašams su dokumentais nesutampant arba nesant pateisinamųjų dokumentų , mokesčių inspekcija turi teisę prekių knygas atmesti ir kaltininkus nubausti. Kitaip negu prekybos įmonėms , pramonės įmonėms nurodyta tvarkyti kur kas daugiau pagalbinių knygų .Be jau minėtų knygų , pramonės įmonės privalo turėti dar šias knygas. Kasos, Medžiagų , Gamybos (Fabrikacijos) , Gatavų gaminių, Laiškų nuorašų ir Atsiskaitymų knygas. Gamybos knygoje kiekvienam gaminiui skiriamas atskiras lapas. Joje grupuojamos gamybos išlaidos (medžiagos, darbo užmokestis, valdymo išlaidos).Atskirose skiltyse fiksuojama, kiek pagaminta gaminių ir kokia jų savikaina. Gatavų gaminių knygoje sisteminami duomenys apie produkcijos gavimą, nurodant jos vertę .Be to, Lietuvoje atvaizduojamas gaminių realizavimas pirkėjams bei panaudojimas savo poreikiams. Įstatymas nurodo , kurios prekybos ir pramonės įmonės privalo turėti ir naudoti specialias knygeles su šaknelėmis.Tokiose šaknelėse atvaizduojamos įplaukos, gautos už realizuotą produkciją arba suteiktas paslaugas. Kiekvienas tokios knygelės laiškas perforuojamas į dvi lygias dalis ir numeruojamas vienu numeriu. Kairioji dalis , kurioje įrašoma įplaukų suma, lieka šaknelėje, o dešnioji dalis su ta pačia įplaukų suma nuplėšiama ir įteikiama pirkėjui. Čia būtinai turiu būti įrašyta realizavusios gaminį įmonės pavadinimas (savininko pavardė ) ir jos adresas. Knygelių su šaknelėmis naudojimas padėjo mokesčių inspekcijai realizavimo įplaukų dydį. Todėl šios knygelės tvarkymui buvo skiriama daug dėmesio. Įstatymas sakė už šio registro tvarkymo aplaidumus numatė griežtas bausmes. Išaiškinus, jog nusliapiamos įplaukos , mokesčių inspektoriui leista kaltininką bausti 200litų bauda arba atiduoti bylą į teismą. Teismas už įplaukų klastojimą galėjo bausti ligi 5000 litų bauda arba tarpininkauti likviduojant įmonę ar įstaigą. Neabejotiną įtaką buhalterinės apskaitos organizavimui Lietuvoje turėjo mokesčių įstatymai. Svarbiausi iš jų buvo 1924 m. Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesčio įstatymas ir 1931 m. Verslo pelno mokesčio įstatymas. Metodinių požiūriu ypač svarbią reikšmę Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesčio įstatymo vykdymui turėjo 1925 m. Respublikos finandų ministerijos parengta mokesčių vykdymo institucija. Atsižvelgdami į šių direktyvinių dokumentų svarbą , aptarsime juos plačiau. Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesčio įstatymą sudaro 7 straipsniai: 1)pagrindiniai dėsniai, 2) Pelno mokesčio iš neapyskaitynių įstaigų ir mokėtojų apskaičiavimas , 3)mokesčio ėmimo tvarka, 4) pelno mokesčio iš apyskaitinių įstaigų ir mokėtojų apskaičiavimas, 5) pelno mokesčio iš apyskaitinių įmonių ėmimo tvarka , 6) Skundai ir baudos 7) Įstatymo įsigaliojimo tvarka. Kaip matome, minėtame įstatyme skiriamos dvi įstaigų ir mokėtojų grupės: neapyskaitinių ir apyskaittinių. Pirmai grupei priskiriamos įmonės ir įstaigos, nevedančios visos atskaitomybės , antrai – įmonės ir įstaigos , privalančios vesti viešą atskaitomybę. Pirmai grupei ir įstaigos, privalančios vesti viešą atskaitomybę. Pirmai grupei priskiriamos smulkios prekybos ir pramonės įmonės, banko kontoros , komiso ir kitos panašios įstaigos. Šios įmonės, įstaigos ir organizacijos apyskaitų nesudarinėja, jų apskaitos vedimas nereglamentuojamas, todėl kiekvienam mokėtojui užtenka apyskaitinių metų pradžioje pateikti mokesčių inspektoriui pareiškimą apie praėjusių metų pelno sumą. Jei pelno mokestis dėl kokių nors priežasčių nurodytais terminais nebūtų apskaičiuotas ar įmokėtas, jis gali būti išieškomas per 10 metų. Minėto įstatymo pirmame skirsnyje išvardytos įmonės ir įstaigos atleidžiamos nuo pelno mokesčio. Pvz., nuo pelno mokesčio atleidžiamos tik ką įsikūrusios įmonės, jei jos iki kalendorinių metų pabaigos gyvuoja ne ilgiau kaip 3 mėnesius, taip pat švietimo mokslo, meno, politikos, labdarybės draugijos, kredito ir žemės ūkio kooperatyvai, vartotojų kooperatyvai, kurių kapitalas ne didesnis kaip 50 tūkst.litų , ir t.t. Šios įmonės, įstaigos ir visuomeninės draugijos priskiriamos neapyskaitinių įmonių grupei. Jų apskaita nereglamentuojama. Apskaitinėmis įmonėmis ir įstaigomis laikomos akcinės bendrovės, kompanijos, pajų draugijos, įvairios kredito ir kitos įstaigos, kurios privalo atsiskaityti spaudoje arba narių susirinkime. Šios grupės įmonės ir įstaigos privaloma tvarka turi pateikti savo apyskaitas LR finansų ministerijai. Įstatų trečiame skirsnyje pažymėta, jog prie visų apyskaitų, balansų ir protokolų, rašomų nevalstybine kalba, privalo būti vertimai į lietuvių kalbą. Apyskaitinės įmonės ir įstaigos Respublikos finansų ministerija privalėjo pateikti: balansą, pranešimą apie pelno sumą, protokolo nuorašą, patvirtinantį apyskaitą. Finansų ministerijos pateikta Mokesčių departamentui apyskaita, laikoma galutinai patvirtinta, jei po 6 mėn. ją įteikus Mokesčių departamentas nepareikalaus jokių paaiškinimų. 1931 m. LR vyriausybė priėmė Verslo pelno mokesčio įstatymą. Šį įstatymą sudaro devyni skyriai : 1)bendrieji nuostatai , 2)mokesčio normos , 3)apyskaitinių įmonių apmokestinimas, 4) prilygintų apyskaitinių įmonių apmokestinimas, 5)neapyskaitinių įmonių apmokestinimas, 6)vyriausioji mokesčių komisija, 7)pabaudos, 8) ypatingieji nuostatai ,9) Pareinamieji ir baigiamieji nuostata. A.Žilėno tyrimais, 1923-1939 m. Lietuvoje buvo renkami tokie mokesčiai: 1) tiesioginiai mokesčiai, 2) netiesioginiai mokesčiai, 3) valstybės rinkliavos, 4) savivaldybiniai mokesčiai .Iš tiesioginių mokesčių išskiriami žemės, verslo ir nekilnojamo turto pajamų mokestis. Tačiau LR mokesčių sistemoje svarbiausi buvo netiesioginiai mokesčiai.Šie mokesčiai valstybės ižde sudarė 2/3 bendros mokesčių bei rinkliavų sumos. Pagrindiniai buvo muitai ir monopolijų pajamos. Pradėjus taikyti pelno mokesčio įstatymą,visos įmonės , kredito įstaigos ir verslo įmonės privalėjo turėti buhalterinės apskaitos knygas. Visos minėtos įmonės ir kredito įstaigos turėjo Lietuvos mokesčių departamentui pateikti buhalterines apyskaitas.

2. APSKAITOS REGISTRAI IR JŲ TVARKYMAS

Vykdant 1924 m. Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymo nurodymus, apskaitos registrų skaičius ir jų paskirtis buvo diferencijuoti.Tačiau dažniausiai buvo naudojami trys apskaitos registrai : Dienynas(Memorealas), Kasos ir Didžioji knygos. Jais naudojosi tokie gerai žinomos akcinės bendrovės kaip „Batas“, “Nemunas“, “Drobė“, “Lietuvos degtukų pramonė „ ir kt. Dienynas , arba Memorealas ,- tai knyga , kurioje kiekvieną dieną registruodavo ūkines operacijas. Įrašai šioje knygoje daromi iš pateisinamųjų dokumentų nuosekliai tų operacijų atlikimo eilės tvarka. Darant įrašus, nurodomas koresponduojančios sąskaitos ir operacijų turinys bei suma. Iš Dienyno (Memorialo) straipsniai įrašomi į Didžiąją knygą ir pagalbines knygas, būtinai nurodant buhalterinio įrašo eilės numerį. Toliau apskaitinė informacija iš specialių buhalterinių sąskaitų sisteminama Didžiojoje knygoje .Kiekvienai sintetiniai sąskaitai Didžiojoje knygoje buvo skirtas atskiras puslapis. Kairėje sąskaitos pusėje būdavo atvaizduojamos debeto apyvartos, dešnėje – kredito apyvartos .Darant įrašus Didžiojoe knygoje , būtinai buvo nurodoma koresponduojama sąskaita ir buhalterinio įrašo eilės numeris. Dėl to lengviau buvo patikrinti apyvartas ir surasti klaidas. Šios knygos paskirtis – apibendrinti atitinkamų sintetinių sąskaitų apyvartą. Didžioji knyga atliko dvigubo įrašo funkcijas. Visų aktyvinių sąskaitų apyvartos turėdavo būti tapačios pasyvinių sąskaitų apyvartoms. Didžiojoje knygoje neatvaizduodavo kiekvienos sąskaitos likučių apyskaitinio mėnesio pradžioje ir babaigoje . Todėl mėnesio pabaigoje , remiantis Didžiosios knygos duomenimis, būdavo sudaromas sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštis. Minėtas žiniaraštis ,sudarant metinį balansą, būdavo pateikiamas kaip priedas prie balanso. Pžymėtina, jog, didėjant apskaitos darbų apimčiai, kai kuriose didėlėse Lietuvos akcinėse bendrovėse naudojama ne viena,o dvi arba net daugiau Didžiųjų knygų . Kiekvienoje iš jų buvo tam tikras , sintetinių sąskaitų skaičius. Naudojant kelias knygas, pagerėjo darbo pasidalijimas, padidėjo darbo našumas. Nedidelėse įmonėse beveik visur buvo naudojama labai paprasta amerikoniškoji sąskaitybos forma. Ypač plačiai ši forma buvo paplitusi Lietuvos vartotojų bendrovėse, kur buvo atliekama nedaug ūkinių operacijų. Ši sąskaitybos forma paprasta, nes naudojamas tik vienas registras – Žurnalas –Didžioji. Registro pavadinimas rodo, kad jis turėjo dvi funkcijas: registruoti Žurnale operacijas ir toliau sisteminti informaciją Didžiojoje knygoje. Taigi Žurnalas - Didžioji vykdė chronologinio ir sintetinio registro funkcijas. Knygos turinyje įrašai buvo daromi chronologiškai, nurodant trumpą operacijos turinį ir sumą. Padarytos klaidos knygose buvo taisomos korektūros ir stornavimo būdais. Viena iš svarbiausiu sąskaitybos knygų buvo Kasos knyga. Įrašai joje daromi naudojant pajamų ir išlaidų orderius. Knygos kairėje pusėje atvaizduojamos pajamos, dešnėje išlaidos. Kad būtų patogiau įforminti kasos dokumentus, jie buvo skirtingos spalvos: pajamų orderiai – balti, išlaidų – raudoni. Kasos knygose įrašai daromi kiekvieną dieną. Mažose įmonėse mėnesiui užtekdavo vieno Kasos knygos lapo, didesnėse įmonėse kiekvienai dienai - atskiras lapas. Įrašai, padaryti Kasos knygoje mėnesio pabaigoje, perkeliami į Didžiąją knygą. Be minėtų knygų, prekybos ir pramonės įmonės bei akcinės bendrovės turėjo nemaža pagalbinių knygų.Tai Prekių, Gatavų gaminių, Atsiskaitymų, Kilnojamojo ir nekilnojamojo turto,Vekselių ir kitų operacijų apskaitos knygos. Pažymėtina tai, kad kai kuriose įmonėse buvo savarankiškos knygos produkcijos savikainai kalkuliuoti. Tai kalkuliacijos ir Fabrikacijos knygos. Gamybos išlaidos buvo grupuojamos atsižvelgiant į gaminamos produkcijos rūšis, o tai įgalino mėnesio pabaigoje apskaičiuoti gatavos produkcijos vieneto savikainą. Išlaidoms grupuoti buvo naudojami šie kalkuliaciniai straipsniai: medžiagos, darbo užmokestis, bendros gamybos išlaidos. Bendros gamybos išlaidos buvo skirstomos proporcingai gamybos darbininkų darbo užmokesčiui. Kai kuriose įmonėse į bendras gamybos išlaidas buvo įskaitomos išlaidos nesusijusios su produkcijos savikaina. Remonto įmonės atliekamų darbų apskaitai turėjo specialią užsakymų knygą, kurioje apskaitydavo remonto išlaidas ir gautą pelną. Naudojant pagalbines knygas buvo vedama analitinė apskaita. Be, to pagalbinės knygos palengvino buhalteriams tarpusavyje pasiskirstyti darbą. Įvairėjant ūkinei veiklai, įmonės vis daugiau naudojo pagalbinių knygų. Naudodamos pagalbines knygas, įmonės apskaitydavo gautą realizacinį pelną. Pvz., tabako, papirosų pardavimo akcinėje bendrovėje tam tikslui naudojo prekių, prekybos išlaidų ir palūkanų knygą. Šioje knygoje kiekvienai prekiai buvo skiriamas atskiras lapas. Pagalbinės knygos gerokai palengvino Didžiosios knygos vedimą, nes ji skirta tik operacijos sumai atvaizduoti. Įrašai pagalbinėse knygose daromi chronologiškai. Kilnojamojo ir nekilnojamojo turto knygoje daiktai apskaitomi pagal eksploatavimo vietas. Darant įrašus knygoje ,būtinai nurodoma daikto įsigijimo data, kiekis ir pradinė vertė, sumuojama bendra turto vertė. Metų pabaigoje atvaizduojama nusidėvėjimo suma ir parodoma viso inventoriaus likutinė vertė. Buvo reikalaujama griežtai laikytis įrašų darymo pagrindinėse ir pagalbinėse knygose tvarkos: neskusti, netrinti, nesutepti ir neprirašyti tarp eilučių. Buhalterinės atskaitomybės sudarymą reglamentavo Finansų ministerijos Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija. Įmonės turėjo atvaizduoti kapitalą, kilnojamąji ir nekilnojamąji turtą.

3.BUHALTERINĖS APSKAITOS IR ATSKAITOMYBĖS ORGANIZAVIMAS AKCINĖSE BENDROVĖSE

1920 -1938 m. Lietuvoje ypač padaugėjo akcinių bendrovių. Iš viso Lietuvoje 1939 m. gruodžio 1 d. buvo 137 akcinės bendrovės, turinčios 205,4 mln.lt akcinio kapitalo, iš to skaičiaus pramonėje – atitinkamai 80 ir 95,6 mln.lt ., kredito ir draudimo srityje -11 ir 91,2 mln.lt., prekyboje – 35 ir 10,1 mln.lt., susisiekimo sferoje - 4 ir 5,1 mln.lt., statyboje - 4 ir 1,8 mln.lt ir kitose šakose – 2 ir 1,6 mln.lt. Pramonės akcinių bendrovių kapitalas sudarė apie trečdalį viso į pramonę investuoto kapitalo. Akcinėse bendrovėse svarbi vieta teko užsienio kapitalui. Užsienio kapitalas 1940m. sausio 1 d. dalyvavo 28 akcinės bendrovės ir jam priklausė 35,7 mln.lt., arba 17,3 proc. Lietuvos akcinių bendrovių kapitalo. Didžiausią sumą buvo investavusi Belgija – 58,4 proc., Švedija 17,2 proc., Vokietija -10 proc., JAV- 5,3 proc., Ltvija -5,1 proc., Didžioji Britanija – 2,6 proc. Daug lėšų akcinėms bendrovėms skirė valstybės iždas. 1940 m. pradžioje valstybės kapitalas dalyvavo 16-oje akcinių bendrovių ir buvo investuota 74,5 mln.lt., arba 36,1 proc.,akcinių bendrovių kapitalo.Valstybės kapitalas daugiausiai dalyvavo kredito įstaigose ir maisto pramonėje . Akcinių bendrovių juridinis statusas buvo reglamentuojamas Akcinių bendrovių įstatyme 1925 m. Šiame įstatyme buvo nurodyta , kad akcinę bendrovę sudaro grupė asmenų, turinčiu akcijas ir pagrindinį kapitalą. Akcijos galėjo būti vardinės ir nevardinės. Savo įstatuose bendrovės galėjo akcijas suskirstyti į rūšis ir kai kurioms iš jų suteikti privilegijų , suteikti didesnę balsų teisę, teisę gauti didesnius dividendus, suteikti didesnę teisę dalijantis likviduojamosios bendrovės turtą. Akcinės bendrovės turėjo pagrindinį ir atsarginį kapitalą , turėjo teisę įsigyti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto , tvarkyti apskaitą ir atskaitomybę. Akcinių bendrovių pagrindinis kapitalas negalėjo būti mažesnis kaip 100000lt. ,o akcinių bankų – kaip 2000000lt. Kiekviena įkurta akcinė bendrovė turėdavo parengti savo veiklos įstatus, kuriuos tvirtindavo Finansų ministerija. Pažymėtina , kad už buhalterinių knygų vedima atsakydavo akcinės bendrovės valdyba. Bendrovės valdyba šaukė ir metinį akcininkų susirinkimą praėjusių metų apyskaitai apsvarstyti ir patvirtinti ,pelnui paskirstyti, einamųjų metų sąmatai nustatyti, valdybos ir revizijos komisijos nariams rinkti ir spręsti kitiems reikalams ,pasiūlytiems valdybos.Vldyba buvo vykdomasis bendrovės organas. Ji išduodavo akcininkams akcijas ir tvarkė akcijų knygas ,bendrovės atskaitomybę , samdydavo ir atleisdavo tarnautojus , įgydavo , nuomodavo ir perdavinėdavo bendrovės turtą, vykdydavo visuotinio susirinkimo nutarimus, tvarkė kitus bendrovės reikalus. Akcinės bendrovės buhalterija sudarydavo balanso, pelno ir nuostolių apyskaitą, taip pat parengdavo pranešimą apie bendrovės turto padėtį. Balansas būdavo įteikiamas revizijos komisijai. Revizijos komisija tvirtino balansą ir atskaitomybę. Kaip jau minėjome, buhalterinės apskaitos vedimo tvarką akcinėse bendrovėse daugiausia nulėmė jų veiklos pobūdis ir dydis. Tyrimų rezultatai parodė, kad tuometinėmis sąlygomis apskaita akcinėse bendrovėse buvo vedama naudojant specialias buhalerines knygas. Vertinant jas dabar, tai buvo gana primityvūs apskaitos registrai. Įrašai juose buvo daromi rankomis, niekur nenaudojama skaičiavimo technika. Pažymėtina ir tai, kad visiškai pritaikyti vokiškąją, prancūziškąją ar kitą apskaitos formą praktiškai buvo neįmanoma dėl daugelio priežasčių, tačiau pirmiausia trūko metodinės literatūros ir aukštos kvalifikacijos apskaitos specialistų.Todėl buhalterinėje apskaitoje atitinkamoms operacijoms atvaizduoti buvo naudojami savos gamybos dokumentai ir pagalbinės knygos. Kiekvienos akcinės bendrovės įstatuose buvo smulkiai aptarta balanso sudarymo, patikrinimo, tvirtinimo ir pateikimo tvarka. Aptarian buhalterinę atskaitomybę, pažymėtina, jog jos sudarymo kokybei didelę įtaką turėjo akcinės bendrovės revizijos komisija. Ji turėjo teisę peržiūrėti ir patvirtinti visas apyskaitas, knygas, pateisinamuosius dokumentus. Bendrovės įstatuose buvo numatyta, kad revizijos komisija gali daryti netikėtas revizijas ir kontroliuoti valdybos ir atskirų jos narių veiklą. Buhalterių revizijų tvarką reglamentavo Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių priežiūros įstatymus, priimtas 1932 m. pagal šį įstatymą buhalterinius patikrinimus vykdė viešojo atsiskaitymo įmonių ir įstaigų inspekcija. Akcinių bendrovių balansai skyrėsi ne tik sumomis, bet ir aktyvo bei pasyvo straipsniais. Vekselis – tai specialios paskirties skolos raštas, naudojamas atsiskaitymo operacijose. Vekselyje skolingas pasižada nustatytu laiku sumokėti nurodytą pinigų sumą. Vekselyje skolininkas pasiada nustatytu laiku sumokėti nurodytą pinigų sumą. Vekselyje nurodytas skolos mokėjimo laikas vadinamas terminu , o vekselio suma – valiuta. Kadangi vekselis yra atsiskaitymo dokumentas, todėl jame būtina įrašyti šiuos rekvizitus: vekselio išrašymo vietą ir datą, mažėjimo terminą, valiutą, vekselio turėtojo pavardę. Be to, turi būti ir vekselio išdavėjo parašas. Jei vekselio turėtojas numatytu laiku negrąžina skolos, vekselis gali būti protestuojamas. Tokie vekseliai atvaizduojami atskirame balanso straipsnyje„ Protestuoti vekseliai „Protestuojant vekselį, surašomas protesto aktas, kurį tvirtiną notaras. Po to protestuotas vekselis įteikiamas teismui. Jeigu skolininkas teismo nuosprendžio nevykdo, tai įstatymas numato teisę uždėti turtui areštą ir, realizuoti šį turtą priverstine tvarka, grąžinti kreditoriui pinigus. Įstatymas numato, kad asmuo turimą vekselį gali parduoti kitam asmeniui. Perduodant vekselį, kurio mokėjimo terminas dar nesuėjęs, paprastai atimama iš vekselio sumos tam tikra palūkanų dalis, apskaičiuota iš metinio procento,o lita suma sumokama perdavėjui. M.Ragevičius, analizuodamas Lietuvos akcinių bendrovių 1934 m. balansus, pasžymi, kad juose svarbiausią vietą užima turto ir įrengimų straipsniai. Jų vertė sudarė 35 proc. bendros balanso aktyvo sumos ,toliau – debitoriai, į kuriu sudėtį įėjo ir gauti vekseliai Balanso straipsnių įvairumas yra labai nepatogus ne tik balansų analizei, bet ir sudaro galimybę bendrovių buhalteriams nevisiškai atvaizduoti lėšas ir jų šaltinius. Iš šiandieninių autorių, nagrinėjančių buhalterinės apskaitos tvarkymą Lietuvos akcinės bendrovėse, būtina pažymėti L.Krivką. Jis objektyviai įvertino 1919 -1939 m. Lietuvos akcinių bendrovių apskaitos ir atskaitomybės būklę.

IŠVADOS

1. Šiuo laikotarpiu (1919-1940 ) buhalterinės apskaitos raidą Lietuvos Respublikoje nulėmė prekybos ir pramonės plėtojimas. Įsikūrusios prekybos įmonės, ypač akcinėms bendrovėms, vis labiau reikėjo apskaitinių duomenų, apibūdinančių pelną bei kitus ūkinės veiklos rodiklius. Tuometinė mokesčių sistema turėjo taip pat nemažai įtakos apskaitos ir atskaitomybės organizavimui. Didžiosios įmonės, panaudodamos užsienio kapitalą, visokiais būdais stengėsi išstumti iš rinkos mažesnes, ekonomiškai nepajėgias. Todėl didelių įmonių sparčiai daugėjo. Pvz., 1935-1937 m. Taigi daugybė įmonių kategorijų diktavo „savas“ buhalterinės apskaitos formos, specifinius pirminius dokumentus ir apskaitos registrus. Pradėjus taikyti pelno mokesčio įstatymą,visos įmonės, kredito įstaigos ir verslo įmonės privalėjo turėti buhalterinės apskaitos knygas. Visos įmonės ir kredito įstaigos turėjo Lietuvos mokesčių departamentui pateikti buhalterines apyskaitas.

2. Vykdant 1924 m. Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymo nurodymus, apskaitos registrų skaičius ir jų paskirtis buvo diferencijuoti. Tačiau dažniausiai buvo naudojami trys apskaitos registrai: Dienynas(Memorealas), Kasos ir Didžioji knygos. Gamybos išlaidos buvo grupuojamos atsižvelgiant į gaminamos produkcijos rūšis , o tai įgalino mėnesio pabaigoje apskaičiuoti gatavos produkcijos vieneto savikainą. Išlaidoms grupuoti buvo naudojami šie kalkuliaciniai straipsniai :medžiagos, darbo užmokestis, bendros gamybos išlaidos .

3. 1920 -1938 m. Lietuvoje ypač padaugėjo akcinių bendrovių. Akcinėse bendrovėse svarbi vieta teko užsienio kapitalui. Daug lėšų akcinėms bendrovėms skirė valstybės iždas. 1940 m. pradžioje valstybės kapitalas dalyvavo 16-oje. akcinių bendrovių ir buvo investuota 74,5 mln.lt., arba 36,1 proc., akcinių bendrovių kapitalo.Valstybės kapitalas daugiausiai dalyvavo kredito įstaigose ir maisto pramonėje . Akcinių bendrovių juridinis statusas buvo reglamentuojamas Akcinių bendrovių įstatyme 1925 m. Šiame įstatyme buvo nurodyta , kad akcinę bendrovę sudaro grupė asmenų, turinčiu akcijas ir pagrindinį kapitalą. Akcijos galėjo būti vardinės ir nevardinės. Savo įstatuose bendrovės galėjo akcijas suskirstyti į rūšis ir kai kurioms iš jų suteikti privilegijų , suteikti didesnę balsų teisę, teisę gauti didesnius dividendus, suteikti didesnę teisę dalijantis likviduojamosios bendrovės turtą. Akcinės bendrovės turėjo pagrindinį ir atsarginį kapitalą, turėjo teisę įsigyti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tvarkyti apskaitą ir atskaitomybę. Akcinių bendrovių pagrindinis kapitalas negalėjo būti mažesnis kaip 100000 lt., o akcinių bankų – kaip 2000000 lt. Kiekviena įkurta akcinė bendrovė turėdavo parengti savo veiklos įstatus , kuriuos tvirtindavo Finansų ministerija.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. MACKEVIČIUS, J.1991. Buhalterinės apskaitos raida Lietuvoje ,Vilnius Okto-Piligrimas

2. KALČINSKAS, G. 2010 Buhalterinės apskaitos pagrindai , Vilnius

Vertikas

APSKAITOS VYSTYMASIS LIETUVOJE 1919-1940 m.