BANKO FINANSINIS TARPININKAVIMAS IR RIZIKA

Šio diplominio darbo tema- “Banko finansinis tarpininkavimas ir rizika”. Finansinis tarpininkavimas- tai pagrindinė bankų funkcija. Veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, bankai sutelkia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti. 

 VILNIAUS UNIVERSITETAS

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

FINANSŲ IR APSKAITOS KATEDRA

TVIRTINU:

Katedros vedėjas……………….

                                                                                                          1999 m. gegužės mėn. …..d.

VARDENIS PAVARDENIS

DIPLOMINIS DARBAS

BANKO FINANSINIS TARPININKAVIMAS IR RIZIKA

Darbo vadovas _____________                                                       Diplomantas ______________

                           (parašas)                                                                                         (parašas)

Prof. V. Vaškelaitis                                                                          Darbo įteikimo data _______

                                                                                                          Registracijos Nr. __________

Kaunas 2013

TURINYS

ĮVADAS............................................................................................................................................... 3

1. BANKŲ FINANSINIO TARPININKAVIMO REIKŠMĖ.......................................................... 4

2. BANKO RIZIKOS PAGRINDINĖS RŪŠYS IR SĄVOKOS..................................................... 8

3. KREDITAVIMO OPERACIJOS.................................................................................................. 10

3.1. Kredito klasifikavimas.............................................................................................................. 10

3.2. Banko reikalavimai teikiant paskolą......................................................................................... 11

3.3. Overdraftas. Kreditinė linija..................................................................................................... 13

3.4. Kredito normavimas................................................................................................................. 14

3.5. Trumpalaikės, vidutinio ilgumo, ilgalaikės paskolos................................................................. 14

3.6. Valstybės garantijos.................................................................................................................. 17

4. BANKAI KAIP TARPININKAI VALIUTŲ RINKOJE............................................................ 19

4.1. Valiutinė rizika ir jos valdymas................................................................................................. 22

4.2. Valiutinių operacijų valdymas.................................................................................................. 24

5. KOMERCINIŲ BANKŲ INVESTICINĖ VEIKLA IR POLITIKA.......................................... 26

5.1. Skirtumai tarp banko investicijų ir kredito................................................................................ 26

5.2. Pagrindiniai investicinės veiklos faktoriai................................................................................. 26

5.3. Investicinės veiklos rizika......................................................................................................... 28

6. KOMERCINIŲ BANKŲ NETRADICINĖS PASLAUGOS...................................................... 32

6.1. Lizingas..................................................................................................................................... 32

6.2. Faktoringas............................................................................................................................... 34

6.3. Forfeitingas............................................................................................................................... 36

6.4. Pasitikėjimo operacijos.............................................................................................................. 38

7. BANKŲ FINANSINIS TARPININKAVIMAS LIETUVOJE. VILNIAUS BANKAS........... 40

7.1. Lietuvos komercinių bankų raidos perspektyvos rinkos ekonomikos sąlygomis...................... 40

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI........................................................................................................... 47

LITERATŪROS SĄRAŠAS............................................................................................................. 48

PRIEDAI............................................................................................ Error! Bookmark not defined.

1 Priedas. Banko rizikų schema....................................................................................................... 49

                                                                               ĮVADAS

            Šio diplominio darbo tema- “Banko finansinis tarpininkavimas ir rizika”. Finansinis tarpininkavimas- tai pagrindinė bankų funkcija. Veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, bankai sutelkia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti.

            Rašant šį darbą norėjau apžvelgti populiariausias bankų veiklos sritis, kurios yra plačiai taikomos išsivysčiusiose rinkos šalyse, bei turi gilias tradicijas. Buvo įdomu sužinoti, kokia padėtis yra Lietuvoje, tam pasirinkau vieną iš stipriausių ir daugiausia šalyje paslaugų teikiantį- Vilniaus banką.

            Šio darbo svarbiausias tikslas- išsiaiškinti, kokia yra banko, kaip finansinio tarpininko, reikšmė bei nauda šaliai, jos ekonomikai bei vartotojams. Kodėl šiuolaikinės bankininkystės plėtrai būdinga tendencija- visiškai naujų finansinių operacijų bei paslaugų kūrimas. Kokią įtaką tam turi technologinė pažanga?

            Kitas darbo tikslas buvo susipažinti su bankų veikloje iškylančia rizika, jos rūšimis. Kokią veiklos strategiją bankai turi pasirinkti, norėdami jos išvengti.

            Be to, remdamasi apie Vilniaus banką gautais duomenimis, bandžiau išsiaiškinti Lietuvos bankų veiklos perspektyvas ateityje. Ar bankai bus pajėgūs konkuruoti ir augti išsivysčiusiose šalyse, sukurdami naujas finansinio tarpininkavimo funkcijas? Ar įgaus šalies vartotojų pasitikėjimą ir taps veiksminga bankininkystės bei finansų sistema Lietuvoje?

            Rašydama šį darbą naudojausi įvairia literatūra- knygomis apie bankininkystę, spaudos straipsniais, monografijomis, reklaminiais bukletais, internetu. Nemažą dėmesį skyriau literatūrai rusų kalba, tai man padėjo giliau apžvelgti finansinio tarpininkavimo situaciją išsivysčiusiose šalyse.

1.     BANKŲ FINANSINIO TARPININKAVIMO IR RIZIKOS TYRIMO TEORINIAI- METODINIAI PAGRINDAI

1.1.  Banko, kaip finansinio tarpininko, atsiradimo ir vystymosi ištakos

Kalbant apie bankus, jų finansinio tarpininkavimo reikšmę bei ypatumus, svarbu aptarti, kokios buvo istorinės bankų atsiradimo prielaidos. Kas lėmė tolimesnę jų vystymosi raidą.

Manoma, kad pirmuosius bankus mums davė Babilonija. Iš pradžių atsiranda tik primityviškiausia bankinė operacija, būtent, pinigų keitimas. Pinigų keitėjai turėjo plačią veikimo dirvą, nes ne tik kiekvienas kraštas, bet ir beveik kiekviena stambesnė pilis turėjo savus skirtingus pinigus [22, 11].

Prekyboje pradėjus naudoti auksą, greitai paaiškėja, kad tiek pirkėjams, tiek pardavėjams nesaugu transportuoti, sverti aukso grynumą. Todėl pradėta atidavinėti auksą saugoti auksakaliams, kurie turėjo tam skirtas specialias saugyklas. Gavęs saugoti auksą, auksakalys išduodavo indėlininkui kvitą. Greitai prekės pradėtos mainyti į auksakalių išduotus kvitus. Auksakaliai tapę bankininkų prototipais, taikė šimtaprocentinę rezervų sistemą t.y. jų išduoti kvitai visiškai buvo padengti auksu. Tačiau vėliau, matydami, jog įnešamas aukso kiekis viršija išimamo aukso kiekį, auksakaliai pradėjo leisti į apyvartą perteklinius popierinius pinigus, teikti paskolas už nustatytą palūkanų normą. Taip atsirado bankų dalinių rezervų sistema.

Taigi tolesnis prekybos vystymasis bei klestėjimas sąlygojo ir bankų vystymą; atsirasdavo vis daugiau ir daugiau bankinių operacijų.

XI amž. atsirado lombardai. Lombardai ne tik teikdavo paskolas už palūkanas, bet ir keitė pinigus, įformindavo sandėrius, rinko mokesčius valstybei. Bankininkystės vystymąsi skatino tais laikais gausūs karai ir kryžiaus žygiai: pinigų reikėjo atgijusiai prekybai su Rytais, be to ir patiems kryžiaus karams finansuoti [15, 1].

XVII amž. pab. ir XVIII amž. pr. bankų istorijoje prasideda nauja era. Privatinių bankų skaičius pradeda mažėti, jų vietas vis dažniau pradeda užimti visuomeniniai ar valstybiniai bankai. Jie vadinami žiro bankais, nes pagrindinė tų bankų operacija buvo tarpininkauti mokėjimams žiro atsiskaitymais. Naujieji bankai rūpinasi išsiversti kuo mažiausia "gyvų" pinigų apyvarta. Visi mokėjimai daromi nuo vienos sąskaitos nurašymais ir į kitą sąskaitą įrašymais. Tie visi sąskaitinių sumų perrašinėjimai vykdomi vienu pastoviu vertės matu [22, 50].

XIX amž. koncentruojantis gamybai ir kapitalui pramonėje, didėjo ir bankai. Taip atsirado pirmieji akciniai bankai, vadinami didžiuoju penketuku: "Westmister Bank", "Midlan Bank", "Lloyds Bank", "Barclays Bank", "National Provincial Bank". Bankų stambėjimo ir rinktinės bankų dalies įsivyravimo kryptis persimetė į XX amžių.

Reikšmingas laikotarpis bankų vystymuisi buvo 1929- 33 metų ekonominė krizė, po kurios padidėjo valstybės kišimasis į bankų veiklą. Kai kur buvo suvalstybinti ir komerciniai bankai, tuo pat metu pabrėžiant ir komercinių bankų teikiamų paslaugų universalėjimo raidos pradžią, kaip atsaką į vis stiptėjančią konkurenciją visame verslo sektoriuje [15, 2- 3].

1.2.  Šiuolaikinės banko finansinio tarpininkavimo veiklos tendecijos

Šiuolaikinis bankas yra universalus daugiafunkcinis kredito- finansinis kompleksas, teikiantis daugiau kaip 200 pavadinimų paslaugų. Universalaus tipo bankas, jungiantis depozitines- paskolų, investicines- emisines, atsiskaitymo- mokėjimo, informacines- konsultacines ir daugybę kitų operacijų, labiausiai atitinka šiuolaikinius poreikius.

Dabartinėmis sąlygomis vyrauja komercinių bankų funkcijų plėtimosi tendencija, ir bankai, kad pagerintų savo likvidumą, padidintų pajamas, užimtų geresnes pozicijas, vysto anksčiau bankams nebūdingas operacijas ir paslaugas.

Bankinės sistemos vystymuisi bei naujų produktų kūrimui didelės reikšmės turi ir technologinė pažanga, kredito įstaigų valdymo automatizavimas, naujų komunikacijos priemonių panaudojimas dirbant su klientais, naujų mokėjimo priemonių vystymas. Ši technologinė pažanga leidžia į apyvartą įvesti vis naujus produktus, kad būtų pilniau patenkinti  klientų norai ir poreikiai.

Šiuolaikiniai bankai negali apsiriboti vien egzistuojančiais produktais, kurie šiandien duoda didelį pelną, nes rytoj jie gali būti jau nenaudingi. Bankai tiesiog verčiami žiūrėti į priekį, o jų vadovams jau dabar privalu žinoti, ko iš banko tikimasi po dešimties ar penkiasdešimties metų, pasilikti savo lygyje, išsikovojnt specializuotą vietą rinkoje, kokia bus veiklos specializacija, kokios prioritetinės ekonomikos sritys bus aptarnaujamos, kuo rengiamasi išsiskirti iš kitų konkurentų ( paslaugų apimtimi, jų kokybe, ar plačių filialų tinklu) it t.t.

Naujų produktų pasiūlymas dažnai yra vienintelis kelias, norint išlaikyti esamus klientus ir pritraukti naujus. Todėl bankas nuolat turi atsiliepti į klientų poreikius, pajusti naujas rinkas, palankų momentą ir laiku atsakyti į tai paruošdamas tinkamas ir efektyvias strategijas ir jų įgyvendinimą [15, 5- 8].

1.3.  Pagrindinės finansinio tarpininkavimo priemonės bei jų suderinamumas

Bankų resursų efektyvus formavimas ir piniginiųlėšų pritraukimas yra viena iš pagrindinių priemonių banko, kaip finansų tarpininko, veiklai pradėti ir sėkmingam funkcionavimui garantuoti. Paprastai banko resursai ( fondai), kuriami visų pirma, pasyvinių depozitinių operacijų dėka. Depozitinės operacijos- tai bankų operacijos, pritraukiačios juridinių ir fizinių asmenų lėšas į indėlius apibrėžtam laikotarpiui arba iki pareikalavimo [23,1].

Dabartinėje bankų praktikoje naudojamų depozitinių sąskaitų yra gana daug, tuo labiau, kad finansinių naujovių rezultate jų kiekis paskutiniais metais sparčiai išaugo. Šiuos procesus sąlygoja bankų siekimas patenkinti įvairių klientų grupių paklausą bankinėms paslaugoms ir pritraukti jų santaupas ir kapitalą į banko sąskaitas.

Depozitai skiriasi pagal indėlininkų kategorijas, sąskaitos terminą, įnešimo ir išėmimo sąlygas, mokamus procentus, galimybę gauti lengvatas pagal vykdomas su banku aktyvias operacijas ir kt. Skirtingoms indėlių rūšims taikomos skirtingos palūkanų normos, kurios dar priklauso ir nuo kitų sąlygų ( indėlio dydžio, termino, rinkos palūkanų normos ir pan.) [23, 2- 5].

Bankas, imdamas indėlį neklausia indėlininko, kam jis turi tą sumą sunaudoti, o indėlininkas taip pat nežino, kuriam tikslui jo indėlis bus sunaudotas.

Bankai gi yra širdis, kuri tvatko pinigų cirkuliaciją, sutraukdama ir vėl juos išleisdama į kraštą, į apyvartą. Jei bankai vieną kartą sustotų veikę, apmirtų ir visas ūkio organizmas, sustotų patarnavimo mainai ir visokių rūšių mokėjimai. Bankai, būdami finansiniais tarpininkais, žiūri, kad pinigai dirbtų planingą, krašto ūkiui naudingą kūrybinį darbą [22, 327].

Pagrindinis racionalios kreditavimo politikos principas yra depozitinės veiklos ir kreditavimo proceso harmoningumas.

Depozitų formų įvairovė suteikia galimybę bankui skirtingai naudotis turimais finansiniais ištekliais konkrečiu laikotarpiu. Trumpalaikiai depozitai- terminuoti indėliai, einamosios sąskaitos, darbo užmokesčio sąskaitos,- gali tapti kreditinės rizikos priežastimi, kai kreditavimui neracionaliai naudojami trumpalaikiai depozitai arba masiškai sumažėja depozitinė bazė ( sutrinka atsiskaitymai su klientais) dėl išorinės aplinkos veiksnių poveikio. Todėl patikimiau kreditinį portfelį formuoti iš vidutinės trukmės ir ilgalaikių depozitų- taupomųjų sąskaitų, vekselių, obligacijų.

Apibendrinant kreditų valdymo būtinumą galima teigti, kad depozitinės veiklos ir kreditavimo terminų pusiausvyros suderinimas ir užtikrinimas yra bankininkystės sėkmės veiksnys.

 

1 pav. Banko likvidumo schema

[13,323].

Ypač palanki bankams kreditavimo

            Dėl aktyvių ir pasyvių operacijų terminų nesuderinimo banko veikloje, o kartu ir balanse gali įvykti nepageidaujamos disproporcijos. Pavyzdžiui, jei bankas iš sukauptų trumpalaikių piniginių išteklių išduos didelį skaičių ilgalaikių kreditų, tai didelė dalis banko išteklių bus “įšaldyta” ilgam laikui. Tuo tarpu neterminuotų sąskaitų indėlininkai gali pareikalauti savo pinigų bet kuriuo metu. Šiuo atveju bankas, negalėdamas savo aktyvų greitai paversti pinigais, gali atsidurti ant bankroto ribos [6, 142].

            Vadinasi, kiekvienas bankas, formuodamas savo kreditų portfelį, turėtų prisilaikyti tokių paskolų politikos principų, t.y. siekti kuo didesnio saugumo.

2. BANKO RIZIKOS PAGRINDINĖS RŪŠYS IR SĄVOKOS

            Bankų veikloje nė vienos rūšies rizikos negalima visiškai išvengti, arba tai daryti netikslinga, nes bus pažeistas vienas iš svarbiausių banko veikos principų- pelningumo principas. Taigi yra esminis prieštaravimas tarp banko pelno ir rizikos. Kuo didesnė rizika, tuo didesnis turėtų būti numatomas pelnas. Vienas iš labiausiai paplitusių rizikos sumažinimo būdų yra rizikos diversifikavimas- suskirstymas į grupes ir struktūros reguliavimas, taip pat nuolatinis įvertinimas nustatant savus ir centrinio banko normatyvus [6, 143].

Bendrą bankų veikloje pasitaikačią riziką žr. 1 Priede [18, 5].

Didinant skolinto kapitalo dalį gali padidėti pelningumas, tačiau padidės ir rizika. Rizika atspindi nuostolių tikimybę susidarius atitinkamai situacijai. Skiriama vidinė ir išorinė rizika.

            Vidinė rizika susijusi su banko personalo pasirengimo, naudojamos technikos, technologijos lygio, banko įvaizdžiu ir pan. Jos lygis labai priklauso nuo išorinės rizikos lygio. Išorinė rizika- tai rizika, kurios lygis priklauso nuo bankų sistemos lygio, jos teisinio reguliavimo, taip pat nuo bendrų išorinės rizikos sąlygų- ekonominės, politinės, socialinės situacijos šalyje [6, 127].

            Pagrindinės banko rizikos rūšys yra šios: kredito, likvidumo, kapitalo (mokumo), užsienio valiutų, palūkanų normos, veiklos rizika.

Kredito rizika atsiranda dėl bankų skolininkų nesugebėjimo laiku sumokėti palūkanų ir grąžinti pasiskolintą sumą.

Likvidumo rizika susijusi su banko galimybe turėti lėšų laiku ir su nedidelėmis išlaidomis vykdyti mokėjimus. Likvidumo problemų atsiranda dėl nenumatytos paskolų paklausos ir nenumatyto indėlių atsiėmimo.

Kapitalo (mokumo) rizika atsiranda, kai bankas negali vykdyti savo įsipareigojimų, ir yra susijusi su aplinkybėmis, kurios gali būti banko bankroto priežastis.

Užsienio valiutos rizika susijusi su banko prekyba užsienio valiutomis ir su aktyvų bei pasyvų operacijomis užsienio valiuta. Pasikeitus valiutų kursams, banko pelnas gali pasikeisti.

Palūkanų normos rizika atsiranda dėl banko aktyvų ir pasyvų perkainojimo galimybių suderinamumo. Tai rodo banko grynųjų palūkanų pajamų ir akcinio kapitalo rinkos vertės nepastovumas.

Veiklos rizika susijusi su grynųjų pajamų svyravimais, priklausančiais nuo banko sugebėjimo kontroliuoti ne palūkanų išlaidas ir gauti pajamų ne iš palūkanų [7, 4 – 6].

            Be banko balansinės veiklos rizikos, egzistuoja banko nebalansinės veiklos rizika, įskaitant įsipareigojimus suteikti paskolas, akredityvus, būsimuosius sandorius, išankstinių atsiskaitymų sutartis ir kt. operacijas.

            Bankai dažnai sąmoningai rizikuoja, nes kuo didesnė rizika, tuo dažniausiai didesnis pelnas. Tačiau tai nereiškia, kad rizikos nesistengiama ar negalima išvengti arba bent sumažinti. Tam yra nustatyti banko veiklos riziką ribojantys normatyvai:

1)      kapitalo pakankamumo

2)      likvidumo

3)      maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais

4)      Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui.

Plačiau su konkrečiomis finansinėmis tarpininkavimo operacijomis susijuisi rizika bus aptariama tolimesniuose darbo skyriuose.

3. KREDITAVIMO OPERACIJOS

Banko kreditai- svarbiausia ir istoriškai pirmoji bankų paslauga. Šios kreditavimo operacijos yra pagrindinė komercinių bankų aktyvinių operacijų rūšis, duodanti didžiausias pajamas. Panaudodamas išteklius kreditavimui, bankas gauna pelną, o kartu patenkina klientų poreikį. Svarbu, kad banko vadovybė teisingai paskirstytų kredito portfelio išteklius įvairioms kreditavimo sritims ir rūšims.

Banko kreditavimo operacijas galima klasifikuoti pagal įvairius požymius.

3.1. Kredito klasifikavimas

1. Lentelė          Kredito klasifikavimas

Klasifikavimo kriterijus	Kredito rūšis
} pagrindinio kapitalo kreditavimas;   Kreditavimo trukmė	-          trumpalaikis (iki metų) apyvartinių lėšų kreditavimas; -          vidutinis (1-5 metai) -     ilgalaikis (per 5 metus)
Pagal apdraudimą	-          kreditas už užstatą vekseliais, prekėmis, dokumentais, liudijančiais prekės priklausymą klientui; -          kreditas be užstato arba kreditas kapitalu; šiuo atveju padidėja kliento kapitalas
Pagal palūkanų ėmimą	-          palūkanos iš karto išskaitomos iš kredito sumos; tai taikoma nepatikimiems klientams, diskontuojant vekselius bei suteikiant vartotojiškąjį kreditą; -          palūkanos imamos kredito grąžinimo metu; -          palūkanos mokamos dalimis per visą kredito grąžinimo periodą
Pagal kreditavimo metodus	-          pagal likučius- kreditas suteikiamas periodiškai esant poreikiui; palūkanos išskaitomos iš karto; -          pagal apyvartą- kreditas suteikiamas nuolat ir dažnai tuo pat metu vienas kreditas grąžinamas, kitas imamas
Pagal skolininkų rūšis	-          komercinis kreditas suteikiamas firmoms laikinai pritrūkus lėšų; -          kreditas fondų biržos tarpininkams; šis kreditas yra apdraudžiamas vertybiniais popieriais ir naudojamas spekuliaciniais tikslais. -          žemės ūkio kreditas; jis būna dviejų rūšių: hipotekinis (kai užstatomas nekilnojamasis turtas) ir trumpalaikis- sezoninio pobūdžio; -          vartotojiškasis kreditas; jis esti kelių formų: gyvenamųjų namų statybai, prekėms pirkti, grąžinamas dalimis ir grąžinamas iš karto

[6, 84].

            Efektyvi kreditų valdymo politika ir praktika garantuoja kredito įstaigų veiklos efektyvumą ir pelningumą, skatina verslininkystės plėtojimą ir valstybės ekonomikos plėtrą. Kreditavimas suteikia galimybę bankams ir kitoms kredito įstaigoms uždirbti pinigus ir racionaliai paskirstyti finansinius išteklius perspektyvioms verslo šakoms ir įmonėms.

            Pagrindinis racionalios kreditavimo politikos principas yra depozitinės veiklos ir kreditavimo proceso harmoningumas.

            Komercinių bankų kreditų politika remiasi trimis pagrindiniais principais:

·         pelningumu, kai banko veiklos tikslas didinti ilgalaikių kreditų apimtį ir užtikrinti ilgalaikias įplaukas.

·         kreditinės rizikos įvertinimu, kai atsižvelgiama į kredito gavėjo charakteristikas ir numatomi kreditų teikimo politikos pokyčiai finansinėje rinkoje [13, 323 – 324].

3.2. Banko reikalavimai teikiant paskolą

            Įmonė, norinti gauti paskolą, turi bankui pristatyti:

·         juridinius dokumentus:

1)      įmonės valdymo organo, turinčio teisę spręsti paskolos gavimo bei turto įkeitimo klausimus sprendimą;

2)      įgaliojimą pasirašyti paskolos dokumentus.

Naujas banko klientas arba klientas, kurio juridiniai dokumentai pasikeitė ar jų trūksta, turi pateikti:

3)      juridinio (ar fizinio) asmens registracijos pažymėjimo kopiją;

4)      įstatų kopiją (tik juridiniams asmenims);

5)      pagrindinį akcininkų sąrašą (tik juridiniams asmenims);

6)      kitus duomenis patvirtinančius dokumentus (pagal poreikį);

·         finansinius dokumentus. (balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, pinigų srautų ataskaitą, debitorių ir kreditorių sąrašą (už kelis (3-4) ataskaitinius periodus, o personalinės įmonės- pajamų deklaraciją). Metinės ataskaitos turi būti patvirtintos nepriklausomo auditoriaus;

·         verslo planą. (nesvarbu, ar tai nauja, tik įsteigta, ar turinti veiklos istoriją įmonė. Bankui svarbu tiksliai žinoti, kur tie pinigai bus panaudoti, nes finansuojamas ne klientas, o jo plėtojama veikla);

·         papildomo paskolos grąžinimo užtikrinimo dokumentus. (įmonės turimo nekilnojamojo turto ir automobilių bei pagrindinių gamybos priemonių sąrašą; garantijų ir laidavimo sutartis).

Pasaulyje teigiama, kad geriausios yra blankinės paskolos (be jokio papildomo užstato), tačiau Lietuvoje bankai reikalauja ir papildomų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Jų yra keletas:

1. Įkeitimas- tai kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisė, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius, išskyrus išimtis, nurodomas Lietuvos Respublikos įstatymuose.

2. Netesybos- tai įstatyme ar sutartyje nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, praleistas prievolei įvykdyti nustatytas terminas.

3. Laidavimas- tai sutartis, pagal kurią laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Laidavimo apibrėžime sakoma, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius laidavimu užtikrintą prievolę kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą skolininkui arba jo laiduotojui.

4. Garantija laikoma įstatymuose ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui- kreditoriui, jeigu asmuo- skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai.

· Įkeitimu skolininkas arba trečias asmuo sutartyje nurodo konkretų turtą į kurį kreditorius pirmumo teise prieš kitus kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus. Įkaito davėjo, kaip savininko, disponavimo teisė šiuo turtu apribojama. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įsipareigoja kreditoriui įvykdyti prievoles už skolininką, jeigu pastarasis neįvykdys prievolės iki galo arba abstrakčiai, t.y. nenurodydamas konkretaus turto į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus.

· Netesybos gali būti dvejopos: bauda arba delspinigiai. Netesybos (bauda)- tai iš anksto nustatyta tvirta pinigų suma, arba procentinis dydis nuo pažeistos prievolės sumos, kurią skolininkas privalėjo sumokėti kreditoriui. Netesybos( delspinigiai)- tai įstatyme arba sutartyje nurodyta pinigų suma, kuri nustatoma procentiniu dydžiu nuo laiku neįvykdytos prievolės sumos ir mokama už kiekvieną praleistą dieną ar kitą numatytą laikotarpį. Netesybos (delspinigiai) pasižymi tęstiniu pobūdžiu, t.y. jos skaičiuojamos per visą prievolės neįvykdymo laikotarpį (pvz.: savaitę, mėnesį, metus). Baudos ir delspinigiai- tai drausminanti priemonė, nes skolininkas, sumokėjęs netesybas, neatleidžiamas nuo prievolės įvykdymo, išskyrus įstatyme ar sutartyje numatytus atvejus.

· Esminis skirtumas tarp laidavimo ir garantijos yra tas, kad garanto atsakomybė kreditoriui yra subsidiarinė, t.y. šis dažniausiai privalo įvykdyti prievolę iki galo arba tik dalį, kurios neįvykdė skolininkas. Laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarinė, t.y. kreditorius gali tenkinti savo reikalavimus ir iš skolininko, ir iš laiduotojo turto atskirai, ir iš jų abiejų kartu.

Verslo planas. Svarbiausias skolinimo principas- tikslingumas. Klientai turi suprasti, kad bankai skolina ne abstrakčiai, o tik konkrečiam verslui finansuoti (ar tam tikroms prekėms įsigyti), todėl jie visai pagrįstai nori žinoti, ką tas ar kitas klientas “darys” su paskolintais pinigais.

Verslo plane (siauriau ar plačiau) turi būti aprašytas projektas, jo vertė, įgyvendinimo laikas bei vykdytojai. Be to, smulkiai pristatoma įmonės veiklos istorija, akcinio kapitalo struktūra, pagrindiniai savininkai, įmonės vadovų išsilavinimas, darbuotojų bei ilgalaikio turto struktūra. Verslo plane turi atsispindėti rinka, kurioje dirba įmonė, konkurencija, išanalizuojama jos finansinė padėtis. Svarbiausia verslo plano dalis- projekto finansinis- ekonominis pagrindimas. Išdėstomi argumentuoti įrodymai, apibrėžiamos visos prielaidos, kuriomis remiantis numatoma, kaip įgyvendinti ir plėtoti įmonės veiklą, kaip pasikeis įmonė investavus paskolą.

Bankas, prieš nuspręsdamas skolinti pinigus ar ne, išsamiai išanalizuoja visus pateiktus juridinius ir finansinius duomenis, įvertina finansuotiną verslą, siūlomą užstatą, įmonės vadovų ankstesnę veiklą, reputaciją, pasitraukusius vadovaujančius darbuotojus, vadovavimo metodus [8, 85 – 88].

3.3. Overdraftas. Kreditinė linija

Šiuo metu bankai dažnai siūlo tokias kreditavimo formas:

· Overdraftas- tai banko apmokėjimo dokumentų vertė, viršijanti klientų sąskaitose esančias lėšas.

· Kreditinė linija- tai maksimalus kredito dydis, kurį suteikia bankas kiekvienam skolininkui. Jei klientas nepaima visų kreditinės linijos numatytų pinigų iš karto, jis bet kuriuo metu iki sutartyje nustatyto termino, nepildydamas kito paskolos prašymo, gali naudotis likusia lėšų dalimi. Be to, turėdamas pakankamai lėšų, klientas gali grąžinti bankui pasiskolintą sumą, o jeigu jam vėl pristinga pinigų- gali naudotis kreditinės linijos nustatytomis lėšomis.

Overdraftas jo tėvynėje, Didžiojoje Britanijoje, taikomas ypač atsargiai, dažniausiai atlyginimų sąskaitose. Ši paslauga dažniau taikoma bankų tarpusavio atsiskaitymams (dauguma Europos bankų apmoka Lietuvos bankų pavedimus, viršydami korespondentinės sąskaitos likutį, tačiau JAV bankai dar prieš porą metų nepasitikėjo nė vienu Lietuvos komerciniu banku). Pagrindiniai paskolos ir overdrafto skirtumai: trukmė (1-2 dienos, bet ne daugiau kaip 30 dienų Vakarų bankuose) ir palūkanų norma (overdrafto atveju palūkanų norma visuomet didesnė).

Kreditinė linija labiau priimtina įmonėms, o overdraftas taikytinas privatiems asmenims.

3.4. Kredito normavimas

Svarbus banko verslo paskolų teikimo bruožas yra kredito normavimas. Bankas neskolina kiekvienam, kas prašo paskolos; neskolina net ir tuo atveju, jei klientas žada mokėti pakankamai dideles palūkanas, kurios atlygintų paskolos rizikingumą. Bankai normuoja paskolas atsisakydami teikti jas vieniems ir ribodami paskolos dydį kitiems. Bankas perduoda savo lėšas ir negali būti tikras, kad jos bus grąžintos.

Vienas iš svarbiausių kredito normavimo veiksnių yra dalykiniai ryšiai tarp bankininko ir verslo skolininko. Dauguma banko teikiamų paskolų duodama ankstiesiems skolininkams; tai yra pasikartojanti veikla. Firmos užmezga dalykinius ryšius su tam tikru banku (arba, jeigu firma didelė, su keliais bankais) ir, jeigu tai patenkina abi puses, vėliau firma vėl skolinasi iš to banko, vėl laiko jame savo indėlius. Tokie santykiai yra ne vien tik skolininko ir skolintojo santykiai. Firma naudojasi ir kitomis banko paslaugomis, tokiomis kaip užsienio valiutos keitimas, algalapių sudarymas ir kt. Tos paslaugos dažnai būna pelningos ir bankui svarbios. Didelės firmos pirmiausia užmezga ryšius su didžiaisiais ir vidutinio didumo bankais ne tik todėl, kad tokie bankai gali teikti papildomų paslaugų, bet ir todėl, kad nacionaliniams bankams (daugelyje valstijų ir valstijų bankams) leidžiama (su tam tikromis išimtimis) skolinti bet kuriam skolininkui sumą, ne didesnę kaip 15-25 procentai banko kapitalo (tai priklauso nuo paskolos rūšies).

Tokie santykiai reiškia, kad bankas įsipareigoja rūpintis pagrįstais esamų klientų poreikiais. Taigi paskolas teikiantis bankas nėra visiškai laisvas agentas: jis turi tenkinti pamatuotus savo kliento reikalavimus. Dėl to jam gali tekti atstumti naujus potencialius klientus; atsisakyti gali tekti net tuo atveju, kai tie naujieji klientai ketina mokėti didesnes palūkanas negu senieji. Panašiai bankas gali būti priverstas normuoti paskolas esamiems klientams, užuot iš viso atsisakęs kai kurių iš jų. Arba gali tekti parduoti kai kuriuos savo vertybinius popierius, arba, prireikus daugiau lėšų papildomoms paskoloms, padidinti indėlių palūkanų normas. Tokie veiksmai tuo metu bankui gali brangiai kainuoti, bet jie yra būtini norint maksimizuoti ilgo laikotarpio pelną.

Stabilūs bankų ryšiai teikia didžiausią naudą- informaciją. Ilgus metus bendraudamas, bankas sužino apie savo klientus labai daug. Jei klientai dažnai keistų bankus, ši informacija taptų bevertė jų senajam bankui, o naujajam bankui reikėtų eikvoti lėšas norint vėl surinkti tokią informaciją [10, 142 – 143].

3.5. Trumpalaikės, vidutinio ilgumo, ilgalaikės paskolos

Kreditai tradiciškai skirstomi į trumpalaikius, vidutinio ilgumo ir ilgalaikius.

Trumpalaikes paskolas išduoda bankai trumpesniam negu metai laikotarpiui- 30, 60, 90 dienų. Paskolos suteikimo sąlygos yra pakankamas paskolininko likvidumas, t.y. jo aktyvai per trumpą laiką gali būti pervesti pinigais. Šios sąlygos griežtesnės (likvidumo reikalavimai), kai teikiami kreditai iki pareikalavimo, t.y. neturintys konkrečiai aptarto padengimo laiko.

Paplitusi trumpalaikių paskolų rūšis yra operacijos su vekseliais: vekselių apskaita ir vekselių garantija. Vekselių apskaita- tai savotiškas banko vekselių pirkimas. Perkant vekselius iš vekselio turėtojo, bankas išsiperka teisę gauti pinigus pagal tą vekselį suėjus numatytam terminui. Už tai, kad bankas avansuoja vekselio turėtoją, suteikdamas jam nedelsiant pinigus, nors vekselio padengimo terminas sueis, pvz, po mėnesio, bankas ima iš vekselio turėtojo už pateiktą apmokėjimui vekselį, diskonto normą. Diskonto lygio skirtumas tarp sumos nurodytos vekselyje ir sumos, išmokamos banko apmokant šį vekselį. Suėjus vekselio padengimo terminui, bankas pateikia jį skolininkui. Šios operacijos suteikia bankui galimybę gauti mokėjimų procentą, o turėtojui- gauti pinigus anksčiau vekselio padengimo termino.

Vekselio užstatas skiriasi nuo vekselio išpirkimo tuo, kad vekselis pereina iš vekselio turėtojo bankui ne galutinai, o laikinai, kaip užstatas už išduotą banko paskolą. Pasibaigus terminui paskolos gavėjas turi jį padengti ir išmokėti procentinę palūkanų normą, po ko bankas grąžina jam vekselį. Suėjus vekselio terminui, vekselio turėtojas pateikia vekselį skolininkui [1, 6].

Vidutinio ilgumo paskolos. Įmonės paprastai ima laikotarpiui nuo 1 iki 7,8 metų. Dažniausiai tokioms paskoloms reikia specialaus užstato. Užstatas, kurį įmonės nurodo komerciniams bankams, yra prekių atsargos, o kartais sandėlių patalpos ir kitas nekilnojamas turtas.

Komerciniai bankai, suteikdami vidutinės trukmės kreditą, paprastai atsižvelgia į visus faktorius, įtakojančius užstato saugumą ir jo panaudojimą. Šie reikalavimai turi tenkinti paskolininkus. Jų parduodamos užstatui prekių atsargos turi būti ilgo saugojimo, lengvai, bet kuriuo metu realizuojamos. Atsargos turi būti draudimo objektai, nes paprastai perduodamos užstatui prekės apdraudžiamos. Firmos gali užstatu pateikti užstatinius kvitus, bet tokiu atveju paskolos apimtis neviršija 85 % apdraustos vertės.

Ilgalaikės paskolos. Paprastai susijusios su pagrindinės veiklos išplėtimo finansavimu, naujų gamybos patalpų statyba. Tokios paskolos suteikiamos nuo 10 ik 20 metų. Pastaraisiais metais vis didesnė obligacijų dalis yra kintamo palūkanų dydžio.

Paskolos gavėjo kreditinio pajėgumo ir finansinės būklės analizė iš visų klientų išskiria svarbiausius, kuriems gali būti išduodami neaprūpinti (bankiniai) kreditai. Šiems klientams priskiriami: seni banko klientai, pastoviai gaunantieji pelną ir ilgą laiką pasižymėję patikima finansine būkle. Svarbiausių banko klientų produkcija turi stabilią ir aukštą paklausą rinkoje ir jos kainos nuolat auga.

Kreditavimo priemonių efektyvumo analizė atliekama nustatant, ar skirti kreditai bus naudojami paklausios pelningos produkcijos gamybai ir realizavimui. Tuo tikslu klientai pateikia savo veiklos techninį ekonominį pagrindimą (verslo planą), kuriame detalizuojamos numatomos išlaidos ir pajamos, iš kurių bus grąžinamas kreditas.

Kliento veiklos kontrolę apima šie klausimai: paskolos gavėjo analizė, užstato būklės analizė, realizuojamos produkcijos arba sandorio, kuriems skirta paskola, būklė, banko paskolų portfelio kontrolės būklė.

Pagal susitarimą su klientu bankas nustato visų atsiskaitymų už paskolą tvarką; pristatomų dokumentų turinį ir terminus.

Išduodant paskolas su aukštu rizikos laipsniu, banko paskolų portfelyje išnagrinėjami šie klausimai:

 · kliento ankstesnės veiklos duomenys. Tuo tikslu surenkami duomenys apie neseniai patirtą finansinės būklės pablogėjimą, nustatoma, ar nėra prieštaravimų ir klaidų kliento pateiktoje informacijoje;

· duomenys apie kliento valdymo organus ir jų veiklą. Nustatoma valdymo organų ryšiai su kitomis rinkos struktūromis, pavyzdžiui, prastą reputaciją turinčiomis, bankrutuojančiomis įmonėmis, šešėlinės ekonomikos vedimas ir ryšiai su jos dalyviais, ryšiai su nusikalstamu pasauliu, neaukštos vadovų moralinės savybės, kova dėl valdžios valdymo organuose, vidaus kova tarp firmos savininkų (partnerių), dažni pakeitimai vadovybėje, gaunant kreditą, asmens bruožai, pastangos pagreitinti banko procedūras, gaunant kreditą, spaudimas banko darbuotojui, informacija apie kliento gamybinę veiklą: darbo su pirkėjais tvarka, pirkėjų struktūra ir ryšiai;

· debitorių skaičius ir bendra įsiskolinimo suma ir kontrolės būklė;

· supaprastinta skolininkų vedimo tvarka (aktyvas ir pasyvas, nedetalizuotas pagal sąskaitas);

· informacija apie kreditavimo organizavimą, ar klientas aiškiai suvokia kredito tikslus;

· ar turi rezerviniu paskolos grąžinimo šaltinius;

· ar paskola materialiai padengiama, t.y. ar rinkoje įmanoma kliento nurodytomis sąlygomis įsigyti materialines vertybes, kuriom prašomas kreditas;

· kliento kredito prašymo (paraiškos) nepakankamas pagrįstumas;

· ar klientas siekia gauti paskolą savo lėšom papildyti kitiems tikslams (aktyvam papildyti, nepakankamai pagrįsti indėlio grąžinimo terminai.

Taip pat išaiškinami nustatytos tvarkos pažeidimai, atsiskaitymo tvarkos (dokumentų ir juose pateikiamos informacijos trūkumai, prieštaravimui pavėluotas pateikimas), banko sąskaitų vedimo tvarkos pažeidimai, prašymas peržiūrėti kreditavimo sąlygas, paskolos grąžinimo schemos pakeitimai, faktinių veiklos rodiklių žymus nukrypimas nuo pateiktų kredito prašyme ir numatytų sutartyje, kliento veiklos pasikeitimai, kliento buhalterinės apskaitos ir veiklos kontrolės nukrypimai [1, 6].

Atrodo, kad bankai teikia kreditus visoms klientų kategorijoms, padėdami tiems regionams, kuriuos jie aptarnauja vystydami ir gerindami gyventojų pragyvenimo lygį. Tačiau duota funkcija taip pat susieta su rizika, kadangi išorinių bei vidinių faktorių poveikis gali atnešti reikšmingus bankui nuostolius. Tam, kad būtų kontroliuojama duotų faktorių rizika, užtikrinamas saugus kreditinės politikos ir praktikos vykdymas, bankų kreditinė funkcija kruopščiai reguliuojama. Bankai taip pat kontroliuoja riziką, iškylančią vykdant kreditines funkcijas, nustatydami raštiškas taisykles ir procedūras apdirbant kiekvieną kreditinę paraišką. Bankas privalo turėti kreditinės politikos aprašymą, turintį informaciją apie tai, kokios kreditavimo rūšys ir paslaugos geriausiu būdu gina banko pastovumą ir padeda patenkinti reikalavimus aptarnaujamo jų regiono. Dokumentas apie kreditavimo politiką nustato atsakingų asmenų sąrašą ir sprendimus priimamus vidiniame kreditiniame valdyme, o taip pat dokumentaciją, kurios privalo laikytis kiekviena kreditinė paraiška. Kitos tipinės bankinės kreditinės politikos aprašymo charakteristikos įtraukia vadovybę užtikrinime įvertinant ir realizuojant kreditą, procedūrose nustatant procentinę normą bei aprašyme tų kredito rūšių, kurias bankas nusprendė neišduoti [20, 195].

3.6. Valstybės garantijos

Svarbų vaidmenį kreditavimo politikoje vaidina valstybės garantijos. Jos suteikiamos tiek tarpbankiniams kreditams, tiek ūkio subjektams. Valstybinė garantija tarpbankiniam kreditui gali būti teikiama kai banko aktyvų ir pasyvų struktūra pagal terminus nerodo likvidumo krizės požymių, tačiau dėl išorinių veiksnių klientai pradeda masiškai atsiiminėti indėlius ir tai sukelia bankui likvidumo problemų. Sprendimą priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pagrindas- Finansų ministerijai pateiktas banko raštiškas prašymas. Garantija suteikiama ne ilgiau kaip vieneriems metams. Paskolų palūkanų norma gali ne daugiau kaip 2 proc. viršyti LR Vyriausybės vieno mėnesio trukmės obligacijų svertinį palūkanų normos vidurkį pirminėje rinkoje, o negrąžintų kreditų su Vyriausybės garantija limitas- 300 mln. litų. Garantija gali būti duodama ir ūkinių subjektų kreditams, ypač imant užsienio kreditus. Komerciniams bankams Lietuvos bankas gali suteikti paskolą, tačiau dabar ši galimybė yra daugiau teorinė. Lietuvoje taikomas valiutų valdybos modelis ir Tarptautinės valiutos fondo reikalavimai valiutos stabilumui palaikyti, įšaldo Lietuvos banko resursus ir neleidžia jam vykdyti savarankiškos politikos [21, 195].

4. BANKAI KAIP TARPININKAI VALIUTŲ RINKOJE

Tarptautinės bankų operacijos surištos vienos valiutos keitimu kita. Tokios operacijos vadinamos valiutinėmis. Jas vykdant reikalingos mokėjimo priemonės, kurias būtų galima naudoti kaip atsiskaitymąsias tarptautines priemones tarptautiniui kreditui, užsienio prekybai ir paslaugoms.

Įvairių valiutinių operacijų visuma sukuria valiutinę rinką, esančią pasaulinės rinkos paskolinio kapitalo dalimi. Valiutinėje rinkoje koncentruojasi pasiūla ir paklausa užsienio valiutai. Pasiūla remiasi visų pirma eksportuotojais, gaunančiais valiutines įplaukas už parduotas prekes ir paslaugas, paklausa- importuotojais, kuriems užsienio valiuta reikalinga pirktoms prekėms ir paslaugoms apmokėti. Valiutinės operacijos tarnauja tarptautinių prekių ir paslaugų, kapitalo ir kredito judėjime.

Valiutų rinkoje operacijas vykdo bankai, pavienės kompanijos ar asmenys. Skiriamos biržinės ir nebiržinės rinkos. Didelė dauguma visų valiutinių operacijų vykdomos komercinių bankų nebiržinėje rinkoje.

Bankai atlieka valiutines operacijas vienas su kitu (betarpiškai ar per brokerius) tarptautinėje valiutų rinkoje, su savo klientais, o taip pat biržose. Pagrindinė valiutinių sandorių dalis vyksta tarptautinėje valiutų rinkoje tarp komercinių bankų.

            Šalyse, kur valiutinių apribojimų nėra, ar jie nereikšmingi (JAV, Vokietijoje, Japonijoje ir kt.), bet kuris bankas gali sudarinėti valiutines sutartis. Šalyse, kur nacionalinė valiuta nekonvertuojama (ar dalinai konvertuojama), valiutinėje rinkoje operuoja tik bankai, kuriems vyriausybė suteikė teisę atlikti valiutines operacijas.

            Bankų aktyvumas valiutų rinkoje priklauso nuo banko dydžio, jo reputacijos, užsienio tinklo skyrių ir filialų išsivystymo laipsnio, telefoninio ir telegrafinio ryšio. Pagrindinė dalis valiutinių operacijų tenka didžiausiems komerciniams bankams. Jie ne tik perka- parduoda valiutą, atlieka tarptautinius atsiskaitymus, bet ir saugo užsienio valiutos rezervus, nustato valiutų kursą. Kiti bankai kreipiasi į juos norėdami kotiruoti ar kai perka iš jų valiutą savo klientams.

            Daugumoje šalių (Japonijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.) egzistuoja specialios valiutinės biržos.

            Operacijas valiuta bankai atlieka ne tik savo, bet ir klientų sąskaita. Valiutinių sutarčių instrumentų pagrindas yra negrynosios mokėjimo priemonės, išreikštos užsienio valiuta: bankų depozitai, čekiai, vekseliai, pavedimai. Sutarčių dydis grynąja užsienio valiuta (banknotais, monetomis)- nedidelis.

            Pavedimas- tai pirkėjo banko įsakymas adresuotas kitos šalies bankui- korespondentui pervesti į užsienio gavėjų sąskaitą nustatytą pinigų sumą. Daug greitesnis ir patikimesnis valiutos gavimas vyksta per telegrafą. Banko- korespondento specialaus kodo naudojimas duoda galimybę užkirsti kelią valiutinių priemonių grobstymui, o taip pat bankai išvengia klaidų pervedant lėšas savo klientams. Pervedant bankas vienu metu atlieka dvi operacijas: parduoda klientui užsienio valiutą; perveda užsienio valiutą į užsienį.

Banko čekis- tai raštiškas banko įsakymas užsienio bankui- korespondentui išmokėti čekio turėtojui nustatytą pinigų sumą iš korespondentinės banko čekio gavėjo sąskaitos banke- korespondente.

            Banko vekselis- tai pavedimo vekselis (trata), išduotas banko duotos šalies užsienio bankui- korespondentui.

            Tarptautinių atsiskaitymų formos yra analogiškos vidinėms, bet turi ypatumų. Visų pirma jos atliekamos naudojant finansinius bei komercinius dokumentus. Antra, tarptautiniai atsiskaitymai- unifikuoti.

            Valiutinių operacijų atlikimas neįvyktų be valiutos keitimo ir proporcijų nustatymo šiam keitimui. Šios proporcijos nustatomos per valiutines kotiruotes. Vykdant valiutinę kotiruotę valiutinio kurso nustatymas tampa suprantamesnis, esant atitinkamų dviejų valiutų nustatymui [20, 191 – 194].

            Valiutų kotiruotė gali būti oficiali ir rinkos. Oficialią valiutinę kotiruotę nustato vyriausybė (paprastai centrinis bankas). Oficialus valiutų kursas naudojamas valiutinėse vyriausybės operacijose, dėl muitų tikslų, sudarant mokėjimų balansą.

            Oficialių valiutų kursų nustatymas skiriasi tarp šalių, priklausomai nuo valiutinės sistemos charakterio. Šalyse, kur taikomi griežti valiutiniai apribojimai oficialiai kotiruotei taikomi du būdai. Pirmasis- grynai administracinis. Valdžia ar centrinis bankas nustato nacionalinės valiutos kursą pagal kokios nors vienos šalies valiutą, ir ji tampa “pririšta” prie duotos šalie valiutos ar iš karto kelių valiutų.

            Kitu atveju, CB fiksuoja oficialų valiutos kursą pagal biržos kursą ir nustato nukrypimo ribą biržos kurso nuo oficialaus. Esant biržos kurso nukrypimo grėsmei nuo oficialaus, CB nustatydamas ribas praveda valiutinę intervenciją, t.y. valiutinėje biržoje parduoda arba perka užsienio valiutą už nacionalinę. Valiutinių operacijų kursas tarptautinėje prekyboje t.p. negali išeiti už valiutinio “koridoriaus” ribos.

            Šalyse, kuriose valiutinių apribojimų nėra arba jie nežymūs, CB paprastai fiksuoja kursus priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos rinkoje. Šalyse, kuriose funkcionuoja valiutinės biržos, oficialios valiutinės kotiruotės kasdien nustatomos biržų maklerių kartu su CB. Nežiūrint to, kad dauguma operacijų įvyksta tarptautinėje valiutų rinkoje, oficialios biržų kotiruotės išsaugo reikšmę kaip orientacinis visų valiutinių rinkų taškas.

            Rinkos kotiruotė vykdoma nebiržinėje valiutinėje rinkoje ir priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos santykio. Šalyse su griežtais valiutiniais apribojimais rinkos kotiruotė praktiškai neegzistuoja. Visos operacijos vyksta oficialiu kursu. Šalyse, kuriose valiutiniai apribojimai nevyksta arba nežymūs, rinkos kursus nustato didžiausi komerciniai bankai, palaikantys vienas su kitu pastovius ryšius. Juos vadina rinkos “meikeriais”.

            Vidurinis kursas esantis tarptautinėje prekyboje yra pagrindas nustatant kursus bankų klientams.

            Valiutinėje rinkoje veikia du kotiravimo metodai: tiesioginis ir netiesioginis. Daugelyje šalių naudojamas tiesioginis kotiravimas, kuriam esant bankas pasiruošęs parduoti kotiruojamą valiutą, o esant pirkimo kursui bankas pasiruošęs ją pirkti. Tiesioginės kotiruotės pardavimo kursas visada didesnis nei pirkimo kursas. Skirtumas tarp jų (marža) sudaro banko pelną. Jo dydis priklauso nuo įvairių veiksnių. Paprastai nepastovios konjunktūros periode, kai sumažėja praradimo rizika, vykstant valiutos kurso pokyčiams, marža padidėja. Maržos dydį įtakoja ir sutarties apimtis: kuo mažesnė, tuo didesnė marža.

            Kaip žinia įvairių formų mokėjimo kursų lygiai yra skirtingi, kadangi skiriasi patikimumas bei kursas dažniausiai perduodamas telegrafu. Esant šiam pervedimui, bankas užsienio valiutą išmoka tuoj pat ar kitą dieną po užsienio banko pavedimo gavimo. Tai praktiškai leidžia išvengti valiutinės rizikos. Kaip taisyklė, telegrafinio pervedimo kursai yra publikuojami oficialiuose biuleteniuose ir kotiravimo lentelėse. Kitų mokėjimo priemonių kursai nustatomi telegrafinio pervedimo kurso pagrindu. Bankai, tikėdamiesi gauti pelną, dėl valiutinių kursų skirtumo gali vykdyti valiutinį arbitražą- valiutos pirkimą (pardavimą) dėl kursinio pelno gavimo su tolesniu kontra sutarties sudarymu.

            Yra išskiriami vietos ir laiko arbitražai. Vietos arbitražas naudojamas uždirbti pelną dėl kurso skirtumo įvairiose rinkose. Arbitražistas perka (parduoda) valiutą pvz.: Niujorke ir praktiškai tuo pačiu metu per savo korespondentą parduoda (perka) šią valiutą, t.y. sudaro kontrasutartį Londone. Vietos arbitražas nesusijęs su valiutine rizika, kadangi valiutos pirkimas ir pardavimas vyksta tuo pat metu.

            Laiko arbitražo kursinis pelnas uždirbamas dėl kurso pokyčio esant nustatytam laiko tarpui, todėl tai susiję su valiutine rizika.

Bankas, vykdydamas valiutines operacijas, investuoja dalį savo resursų į perkamą valiutą valiuta , kurią jis parduoda. Perkant bei parduodant valiutą, kartais pasikeičia banko reikalavimai bei įsipareigojimai užsienio valiutai. Atvira valiutinė pozicija sukelia valiutinę riziką t.y. praradimų riziką ar valiutinių kursų pasikeitimą. Jei kontrasutarties sudarymo momentu (pirkimai anksčiau parduotos valiutos ar pardavimai anksčiau pirktos valiutos) valiutos kursas pasikeičia, tai bankas pagal kontrasutartį gali gauti mažesnę valiutos sumą nei anksčiau, pirktų, ar užmokėti didesnį anksčiau pirktos valiutos ekvivalentą.

Atvira pozicija gali būti trumpa ir ilga. Trumpa tai pozicija, kurios įsipareigojimai parduotai valiutai viršija pirktos valiutos reikalavimus, t.y. parduotos valiutos suma viršija jos pirkimo sumą. Ilga pozicija atsiranda kai reikalavimai pirktai valiutai viršija įsipareigojimus, kitaip sakant, jei užsienio valiutos pirkimo suma didesnė nei jo pardavimo suma.

Bankai seka kiekvienos valiutos valiutinių pozicijų pasikeitimus, įvertina valiutinę riziką, nustato galimą pokytį esant staigiam pilnam apmokėjimui (t.y. kontrasutarties įvykdymas) dabartiniu valiutiniu kursu [20, 195 – 205].

4.1. Valiutinė rizika ir jos valdymas

Valiutos kurso rizika išplaukia iš valiutinių (kurso) nuostolių, kurie susidaro dėl užsienio valiutos kurso pasikeitimo nacionalinės valiutos atžvilgiu. Nuostolio tikimybė atsiranda neteisingai nustačius užsienio valiutos vertę lyginant su nacionaline [6, 147]. Kaip žinia bankų finansinės ataskaitos vedamos nacionaline valiuta, pervedant užsienio valiutos aktyvus, įsipareigojimus, kapitalą ir subalansuotus straipsnius į nacionalinės valiutos atitinkamus ekvivalentus. Bankai periodiškai privalo perkainuoti savo turimą užsienio kapitalą naudodami dabartinį keitimo kursą ir paskaičiuodami valiutinių ekvivalentų vertę. Keitimo kurso pokytis, dėl buvusio ankstesnio perkainavimo, pakeis ir užsienio valiutos balanso vertę. Kai bankai turi atvirą poziciją užsienio valiutai, perkainavimo procesas paprastai atneša arba pelną, arba nuostolį. Pelnas ar nuostolis- tai skirtumas tarp nacionalinės valiutų aktyvų vertės, įsipareigojimų bei kapitalo, išreikštų užsienio valiuta.

Patirs bankas nuostolį ar gaus pelną priklauso nuo kurso keitimo pasikeitimo krypties ir nuo to, ar bankas laikosi netto- ilgosios ar netto trumposios užsienio valiutos pozicijos. Bankui laikantis netto- ilgosios valiutos pozicijos, jis gaus pelną, jei perkainavimo vertė auga ir patirs nuostolį sumažėjus užsienio valiutos perkainavimo vertei. Atvirkštinis procesas įvyks su netto- trumpąja pozicija.

Direktorių taryba ir aukštesnė banko valdžia turi nustatyti, iki kokio laipsnio bankas gali sudarinėti sandorius užsienio valiuta. Daugumai bankų resursai reikalingi teisingam užsienio valiutos rizikos valdymui, tampa neprieinami. Kiti bankai peržiūri galimas rizikas dėl sudarytų sandorių užsienio valiuta, kurios galėtų pakenkti potencialiam verslo pelningumui. Šie bankai gali nuspręsti sudarinėti sutartis užsienio valiuta nedalyvaudami kaip atsakingi asmenys, o suteikti pirmenybę ir perleisti visas reikalingas klientams valiutines operacijas per korespondentinį banką. Ten, kur kurso vertės pokyčiai nustatomi rinkos jėgų, ir kur buhalterinė bei teisėta sistema koncentruojasi į rinkos rezultatus, banko operacijų užsienio valiuta vykdymas remiasi tam tikra tvarka. Valdžia privalo kreipti dėmesį į rinkos jėgas. Ji turi įsisavinti naujus įgūdžius ir išmokti įvertinti įvairias rizikas. Vadovai stengiasi tobulinti savo informacinių sistemų savalaikiškumą ir tikslumą, kad palengvintų sau galimybę kontroliuoti riziką ir gauti pelną. Laisvas priėmimas į likvidžias rinkas leidžia bankams lengvai ir efektyviai apdrausti užsienio valiutos pozicijas, prieš tai atsižvelgiant į protingą rizikos valdymą. Esant šioms sąlygoms bankas gali laikyti priimtinomis atviras pozicijas, įgyvendinant suteikiamos klientui paskolos galimybę ir nurodant jam depozitines paslaugas, kadangi jos turi galimybę greitai pakeisti šias pozicijas. Tokie bankai taip pat gali atlikti nedideles prekybines operacijas tam, kad išplėstų savo patekimą į kontraagentų rinkas ir patobulintų savo žinias rinkos sąlygose.

Tokios sąlygos ne visada yra besivystančiose šalyse. Nacionalinės valiutos vertė dažnai kontroliuojama vyriausybės, priėjimas prie užsienio valiutos gali būti apribotas, o teisinis rėžimas ir buhalterinės apskaitos sistema- neefektyvi. Tie, kas vadovauja valiutos kurso rizikai, neišbando rinkos jėgų ir užsienio tvarkos poveikio. Dažnai šie vadovai turi mažą patirtį ir stengiasi neįeiti į pastoviai besikeičiantį rinkos charakterį. Informacijos trūkumas daro rizikos vengimą beprasmiu. Šie trūkumai dažnai pastebimi tik šalims pereinant į daugiau rinkos orientuotą sistemos etapą.

Bankai, kurie nusprendžia užsiiminėti verslu, surištu su užsienio valiutos naudojimu, privalo garantuoti patikimą operacijų vykdymą, atitinkantį taisykles ir praktiką. Operacijų mastas ir rizikos priėmimas turi pagrįsti bendrą proceso kokybę valdant riziką ir šalies valiutinių rinkų charakterį, kur dirba bankas ir jo kontraagentas. Patirtis ir žinios valdant banką bei jo personalą, savalaikė ir tiksli informacinė sistema, nustatytų limitų rizikos efektyvumas yra svarbios rizikos valdymo proceso kokybės charakteristikos. Rizikos valdymo procesas turi remtis patikimomis buhalterinėmis procedūromis, visapusiška vidine kontrole ir adekvačiomis technologijomis [16, 275 – 280].

4.2. Valiutinių operacijų valdymas

Užsienio valiutos keitimo valdymo tikslas turi būti nustatytas tiksliai ir aiškiai. Paprastai užsienio valiutos valdymo skyrius (ar kitas padalinys) atsako už užsienio valiutos sutarčių sudarymą ir garantuoja rizikos apribojimo laikymąsi. Priklausomai nuo organizacijos dydžio, darbo su užsienio valiuta skyrius ar kitas šiuo tikslu paskirtas padalinys, atsako už operacijas ir atskaitomybės paruošimą valdžiai. Atsakomybė už ribų kontraagentams nustatymą ir valdymą, atsižvelgiant į šalies riziką turi būti integruojama į bendrą procesą, aprobuojant banko kreditų išdavimus. Tokia integracija užtikrina, kad bendra potenciali rizika gali būti valdoma. Bankai turi turėti raštu išdėstytą politiką, nusakančią veiklą dėl užsienio valiutos. Tokios politikos tikslas remiasi aukštesnės valdžios ir direktorių tarybos ketinimų ir lūkesčių perdavimu linijinei valdžiai ir personalui. Tokiu būdu politika turi būti peržiūrėta ir gauti direktorių tarybos pritarimą. Tuo tikslu politika turi atspindėti tarybos ir vyresnės valdžios kantrybę įvairiuose rizikos laipsniuose , atsirandančiuose dėl veiklos su užsienio valiuta.

Politika privalo įtraukti formalius apribojimų operacijoms užsienio valiuta patvirtinimus. Paprastai šie vidiniai limitai yra siūlomi užsienio ekonomikos ryšių skyriaus valdžios. Pozicijų apribojimas, išaiškintas per ypatingai trumpą laiko tarpą, turi būti nustatytas kiekvienai atskirai valiutos rūšiai ir kur reikia, turi būti nustatyti vienos dienos limitai.

Limitai privalo būti pagrįsti įvertinant galimus netekimus. Labiau palankių kursų ir daugiau likvidžių valiutos formų limitai turėtų būti žemesni nei pastovaus likvidumo valiutos. Jeigu pozicijos santykinai mažesnės, gali pasirodyti priimtinesnis vieno limito naudojimas grupei tvirtų valiutų (pvz.: ES valiutai). Kai nacionalinė valiuta kelia grėsmę būti devalvuota, visos trumpos pozicijos užsienio valiutai turi būti apribotos, ypatingai trumpos pozicijos tvirtai valiutai.

Mechanizmas, kurio pagalba nustatomi apribojimai kontraagento kreditui ir sutvarkymui, turi būti užfiksuoti dokumente, išdėstančiam banko politiką. Nustatant kredito limitą, kiekvienam kotraagentui turi būti nustatytas rizikos limitas, reguliuojantis sutarčių ar sandorių apimtis. Turi būti nustatytas šalies limitas dėl rizikos, susietos su visais kontraagentais disponuojančiais kiekvienos atskiros šalies teritorijas. Reikia aptarti, kad limitai turi būti nustatyti aiškiai ir perduoti aukštesniam skyriui, ir kad jie turėtų būti periodiškai peržiūrimi ir atnaujinami. Limitai, naudojami užsienio valiutos procentinei normai ir jos likvidumui, taip pat nustatomi banko politikos.

Valdant bendrą riziką kritiniu proceso elementas yra personalo kokybė ir organizacija užsiimanti sutarčių sudarymu užsienio valiuta. Personalo pasiruošimas, įgūdis ir patirtis prilyginama banko operacijoms. Personalas organizuojamas taip, kad užtikrintų adekvačią vidinę kontrolę. Privaloma ištirti procedūras, atitinkančias personalą, kuriam leista užsiiminėti operacijomis užsienio valiuta, būtinai užtikrinant greitą ir tikslią visų sutarčių registraciją, kiekvienos banko pozicijos užsienio valiutai, dėl užtikrinimo buhalterinės atskaitomybės tikslumo ir teisingo apdorojimo gaunamų ir išmokamų mokėjimų. Vidinės kontrolės kritinis momentas yra užtikrinimas tokios padėties, kad darbuotojas, atsakingas už operacijų įvykdymą, nedalyvautų mokestinių dokumentų apdorojime, reguliavime įplaukiančių ir išplaukiančių sutarčių patvirtinime, užsienio valiutos reguliavime, darant bankinius apmokėjimus ir ataskaitos valdžiai paruošime.

Tikslios ir savalaikės informacijos sistema labai svarbi užsienio valiutos pozicijų valdyme ir stebint atitinkamų ribų riziką. Banko valdininkai turi užtikrinti banko resursų kryptis pasiekiant šiuos tikslus reikalingai informacijai gauti [17, 282 – 286].

5. KOMERCINIŲ BANKŲ INVESTICINĖ VEIKLA IR POLITIKA

Komerciniai bankai savo veiklą vykdo pastoviai stiprėjančios konkurencijos sąlygomis. Jie konkuruoja tarpusavyje, taip pat su kitomis finansinėmis kredito institucijomis, įskaitant ir užsienio bankus, kurie pastaruoju metu intensyviai plečia siūlomų paslaugų ratą.

Vykstant aštriai konkurencijai, viena iš svarbiausių komercinių bankų darbo krypčių yra investicinė veikla.

Investicijos- tai lėšos investuotos į asmeninius ir valstybinius įmonių bei organizacijų vertybinius popierius santykinai nustatytam laiko tarpui.

5.1. Skirtumai tarp banko investicijų ir kredito

Kuo skiriasi komercinių bankų investicijos nuo kredito? Visų pirma, banko kreditai teikiami palygintinai nedideliam laiko tarpui. Privaloma nustatyti grąžinimo termino sąlygas bei išmokant paskolų palūkanų normą. Investicijos- tai banko lėšos ilgesniam laiko tarpui, iki tol, kol įdėtos lėšos grįžta pas savininką.

Antra, kreditinio banko iniciatoriumi sudarant paskolinę sutartį, būna paskolos gavėjas. Investuojant, iniciatyva priklauso komerciniam bankui, kuris siekia pirkti aktyvus vertybinių popierių rinkoje.

Trečia, kreditinėse sutartyse bankas tik vienas iš pagrindinių ir nedaugelio kreditorių. Investicinėje sutartyje tas pats komercinis bankas yra vienas iš daugelio kreditorių ir tuo pačiu laiku investuotojas į įmonių, korporacijų, kompanijų, valstybės vertybinius popierius.

Ketvirta, bankinis kreditavimas tiesiogiai surištas su asmeniniais banko ir paskolos gavėjo santykiais. Investavimas nesusijęs asmeniniais ryšiais su įvairių rūšių įmonių ir įstaigų vertybiniais popieriais komercinių bankų veikloje [19, 179].

5.2. Pagrindiniai investicinės veiklos faktoriai

Pelningumas ir likvidumas- pagrindiniai investicinės komercinių bankų veiklos faktoriai, susiję su veikla, atliekant investuojamų jų priemonių tarpininkavimą įvairiomis vertybinių popierių rūšimis paprastomis ir privilegijuotomis akcijomis, obligacijomis, ilgalaikiais vertybiniais įsipareigojimais, depozitiniais sertifikatais, vekseliais ir kt.

Amerikos bankų darbo praktikoje, pvz., investicijos į trumpalaikius vyriausybinius popierius paprastai duoda mažiau pajamų, bet yra aukšto likvidumo aktyvų rūšis su nuline neapmokėjimų rizika ir nereikšminga rinkos vertės pasikeitimų rizika. Ilgalaikiai vertybiniai popieriai paprastai atneša daug didesnes pajamas nustatytame laiko tarpe, todėl bankai juos dažniau laiko iki ar po jų termino pasibaigimo. Bankai mielai investuoja į vertybinių popierių municipalitetus, kadangi už juos mokamas procentas yra neapmokestinamas mokesčiais. Likvidumą užtikrina padeda palyginus nedidelės sumos ir kiti vertybiniai popieriai: banko akceptai, brokerinės paskolos, komercinių kreditinių korporacijų sertifikatai. Didinant pajamas, bet rizikuojant likvidumu, bankai investuoja į kai kurių valstybinių įstaigų ir organizacinių susivienijimų obligacijas.

Žiūrint iš gaunamų komercinių bankų investicinių pajamų- tai antras banko pelno šaltinis po kreditinių procentų. Komercinių bankų investicinės veiklos pajamingumas priklauso nuo eilės ekonominių faktorių ir organizacinių sąlygų,: stabilios išsivysčiusių šalių ekonomikos; įvairių formų nuosavybės gamyboje ir paslaugų sferoje, įtraukiant banko veiklą, kai dominuoja asmeninių ir akcinės formos nuosavybė; aiškiai funkcionuojančios finansinės- kreditinės sistemos struktūros; išvystytos ir civilizuotos vertybinių popierių rinkos; vertybinių popierių rinkos institutų, tokių kaip investicinės bendrovės, fondai ir kt.; gerai parengtos įstatyminių aktų sistemos, reguliuojančios išleidimo ir supirkimo vertybinių popierių tvarką ir pačių vertybinių popierių rinkos dalyvių veiklą; aukštos kokybės vertybinių popierių rūšių funkcionavimo, naudojamo tarptautinėje komercinių bankų investicinėje veikloje.

Atskirų vertybinių popierių klasių ir rūšių pelningumas priklauso nuo rinkos bankinių investicijų portfelio vertės, kuri, savo ruožtu, svyruoja priklausomai nuo obligacijų ar sertifikatų procentinės normos pasikeitimo, apskaityto procento, vekselio procento, akcijų dividendų bei paklausos šiems popieriams vertybinių popierių rinkoje.

Vertybinių popierių rinkos vertė ir komercinio banko pajamos už jas yra atvirkščios priklausomybės. Esant žemoms vertybinių popierių kainoms pajamos už juos didelės ir atvirkščiai. Todėl investuotojai, pirkdami vertybinius popierius, žemų procentų ir kitų normų laikotarpyje, rizikuoja susidurti su vertybinių popierių rinkos vertės padidėjimu pakėlus jų normą. Tuo pačiu metu sumažinus procentinę normą, pakiltų vertybinių popierių rinkos vertė.

Iš to seka, jog vertybinių popierių procentinės normos pasikeitimas turi teigiamų bei neigiamų pusių. Naujos investicinės priemonės gali atnešti komerciniui bankui daug aukštesnes pajamas, kadangi daug aukštesnė vertybinių popierių norma yra to pačio banko investicinio portfelio nuvertėjimas. Kai taip atsitinka vertybinių popierių rinkoje, tai praktikoje paprastai kalbama, jog investicinės banko lėšos surištos arba “užsklęstos”.

Atskirų vertybinių popierių rūšių pajamingumas, sąlygojantis procentinės normos svyravimus priklauso nuo vertybinių popierių padengimo termino. Kuo trumpesnis vertybinių popierių padengimo terminas- tuo stabilesnė jo rinkos vertė (kaina); kuo laikotarpis ilgesnis- tuo didesni vertybinių popierių vertės svyravimai.

Neigiamas kainų skirtumas priklausomai nuo padengimo vertybinių popierių terminų leidžia suprasti, kodėl trumpalaikiai vertybiniai popieriai labiau patrauklūs komerciniams bankams nei ilgalaikiai, pvz.: obligacijos.

Komercinių bankų lėšų į vertybinius popierius investavimas ir to pasekoje investicinio portfelio formavimas siekia ne tik atnešti bankui pajamas ir būti pirmoje eilėje rezervų papildymo šaltiniu, bet visų pirma užtikrinti praktinę galimybę su minimalia laiko trukme ir nereikšminga rizikos tikimybe paversti vertybinius popierius grynaisiais pinigais.

Užtikrindamas aukštą mokumo, likvidumo bei pastovumo darbo lygį rinkos santykių sistemoje, komercinis bankas privalo nuolat spręsti vieną iš centrinių savo investicinės veiklos problemų- tenkinti nesutampančius (nebendrus) banko indėlininkų ir jo akcininkų interesus. Interesų nesutapimas atspindi prieštaravimus tarp likvidumo reikalavimų ir banko operacijų pelningumo siekimo. Šie prieštaravimai atsiranda faktiškai kiekvienoje komercinio banko finansinėje operacijoje. Iš vienos pusės bankas jaučia akcininkų, suinteresuotų aukštesnėmis pajamomis, spaudimą kai gali būti gaunamos įplaukos už ilgalaikes investicijas į vertybinius popierius, bet be kita ko bankas gerai žino, kad ši veikla rimtai sumenkintų jo likvidumą, būtiną išduodant banko klientams indėlius [20, 180].

5.3. Investicinės veiklos rizika

Konfliktas tarp likvidumo (pelningumo) ir įtakoja investicinę riziką, kuri numatoma komercinių bankų investicinėje veikloje kaip tikėtinų dispersijos variantų pajamų gavimas su minimaliu likvidumo užtikrinimo nuostoliu. Investicinės komercinių bankų veiklos praktikoje išskiriami šie rizikos faktoriai: kreditinė rinkos ir procentinė. Kreditinė rizika surišta su finansine galimybe nuvertėti emitento vertybiniams popieriams, kai jis nesugeba įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Ji taip pat siejasi su vyriausybinių ar valstybinių įstaigų įsipareigojimais bei sugebėjimais paveikti skolas paimtomis iš gyventojų paskolomis, dažniausiai leidžiamomis bendro charakterio vyriausybinėmis obligacijomis. Vertybiniai popieriai, pvz.: federalinės JAV vyriausybės, laikomi nepriklausomais nuo kreditinės rizikos dėka ekonomikos stabilumo, kadangi vyriausybė naudoja lėšas tam, kad padengtų savo skolas ir įsipareigojimų prieš kreditorius ir finansines- kreditines komercines organizacijas. Vyriausybinės valdžios sugebėjimas ne tik gauti paskolas, bet ir padengti savo įsipareigojimus- vienas iš esminių faktorių ir sąlygų aprūpinant aukšta kreditine reputacija, išleidžiant valstybines obligacijas ir kitus vertybinius popierius, esant vertybinių popierių rinkai ir aiškiam valstybiniam finansinės- kreditinės sistemos funkcionavimui.

Rinkos rizika yra sąlygota numatytų pokyčių vertybinių popierių rinkoje ar atskirų rūšių popierių vertės ekonomikoje, kadangi banko investicinių įdėjimų objektas gali nuvertėti ir jo pardavimas taps įmanomu tik pritaikius didelę nuolaidą. Komercinių bankų pasiryžimas paaukoti likvidumą vardan pelno ir atvirkščiai, reiškia sąmoningai rizikuoti didesne ar mažesne investicine rizika. Todėl komercinių bankų investicinė veikla, tiesiogiai siejasi su vertybinių popierių aktyvių operacijų rizika, reikalauja iš bankų valdžios nustatytos taktikos apdirbimo strategijos ir konkrečių veiksmų duotoje banko veiklos sferoje, nustatant tuo pačiu investicinę politiką. Tokiu būdu investicinė politika- tai komercinio banko veikla prilyginama su nustatytu vertybinių popierių aktyvių operacijų rizikos laipsniu ir banko lėšų pelningumo bei likvidumo užtikrinimu.

Komercinių bankų realizavimo politikos pasaulinė praktika,  investicinėje veikloje su jos pagrindiniais tikslais, užduotimis, strategijomis ir taktika,  išvedė taip vadinamą “auksinę investicijų taisyklę”, kuri skamba: “Pajamos į investuotus vertybinius popierius visada tiesiogiai proporcingos rizikai, dėl kurios linkęs rizikuoti investitorius, trokšdamas pelno”.

Neliečiant principinės investicinės veiklos padėties ir esant realiai priklausomybei tarp pagrindinių investicinių lėšų: vertybinių popierių pelningumo, likvidumo ir rizikos faktorių, bet kuris komercinis bankas, nepriklausomai nuo to, įsisamonino jis nurodytų faktorių veikimą ar ne, vykdo geriau ar blogiau šią ar kitą investicinę politiką. To pasekoje pagrindiniai faktoriai, nurodantys banko investicinės politikos tikslus- pajamų gavimą, likvidumo užtikrinimą ir atvirkščiai, reiškia banko veiklos sprendimų priėmimą daugiau ar mažiau investuojant rizikuoti, nustatant konkrečios komercinio banko investicinės politikos realizavimą. Vienas iš rizikos mažinimo metodų, surištas su investicijomis- diversifikacija. Ji reiškia įvairių vertybinių popierių rūšių banko portfelį. Investicinėje politikoje taikant šį metodą reikia atsižvelgti į šiuos vertybinių popierių parametrus: kokybę ir padengimo terminą, geografinį pasiskirstymą, įsipareigojimų ir emitentų tipą. Priklausomai nuo duotų vertybinių popierių parametrų užtikrinimo nustatomi investicinės banko politikos diversifikacijos tikslai. Diversifikacijos tikslas vertybinių popierių atžvilgiu- minimizuoti riziką, kuri apima tikimybę neįvykdyti skolinių įsipareigojimų. Tuo pačiu, pvz.: diversifikacija užtikrinant akcijų kokybę, analitikų nuomone, reikalauja preliminaraus faktorių, liečiančių emitentą, ištyrimo, kuo verčiasi įmonė, jos akcijų pajamos, išmokami dividendai, dabartinė įmonės akcijų kaina, rezervai, kas valdo įmonę. Atsakymą į dalį nurodytų klausimų galima gauti iš emisinio prospekto ir iš biržos informacinių pranešimų. Diversifikacijos tikslas liečiantis geografinį vertybinių popierių išdėstymą- tai galimybė apsisaugoti iškilus ekonominiams sunkumams tų įmonių ir valstybinės valdžios organų veiklos rajone, į kurių vertybinius popierius yra investuotos komercinio banko lėšos. Santykiuose su terminuotu vertybinių popierių padengimu, diversifikacijos tikslas yra suvaldyti investicinio portfelio riziką, susietą su svyruojančiomis užsienio procentinėmis normomis, atsižvelgiant į banko tikslus, investicinėje pajamų ir likvidumo politikoje. Racionalios komercinio banko investicinės politikos realizacija dažniau praktikuojama naudojant nustatytą vertybinių popierių terminuotą padengimų struktūrą, vadinamą palaikančia pakopine vertybinių popierių struktūra.

Procentinės vertybinių popierių normos dinamikos prognozės praktikoje yra toli nuo realybės. Todėl norėdami pakelti prognozuojamos vertybinių popierių procentinės normos dinamikos pasitikėjimo laipsnį, bankai pradeda savo darbą nuo esančių palūkanų struktūros analizės.

Vykdydami investicinę politiką, stambūs komerciniai bankai įkuria specialius investicinius skyrius. Jų darbuotojų skaičius priklausys nuo eilės faktorių: vertybinių popierių portfelio dydžio atliekamų skyriaus vertybinių popierių pirkimo- pardavimo funkcijų, paslaugų, teikiamų banko klientams, o taip pat nuo pačių vertybinių popierių dalyvaujančių portfelio formavime ir jo diversifikavime, tipo ir kokybės. Kuo aukštesnė darbuotojų kvalifikacija, tuo kokybiškiau atliekamas darbas. Specialistai privalo gerai nusimanyti investicinės programos klausimais, disponuoti plačia investicinių tarnybų informacija, o taip pat finansiniais- ekonominiais duomenimis, liečiančiais įvairius vertybinius popierius, mokėti savarankiškai atlikti perkamų vertybinių popierių rinkos analizę, nustatyti, ar vertybinių popierių klasė ir išleidimas atitinka banko tikslus, sudaryti pajamų kreives, tuo pačiu užtikrinant kruopštų investicinės veiklos reguliavimą [19, 180 – 186].

Banko investicijos į likvidžius vertybinius popierius veikia eilę svarbių funkcijų. Šie vertybiniai popieriai užtikrina papildomą pajamų šaltinį, kuris ypatingai svarbus banko akcininkams bei valdybai, ypač kai pajamos, suteikiant paskolas, sumažėja. Įdėjimai į vertybinius popierius padeda sumažinti mokestinius banko įsipareigojimus.

Bankai perka daugybę įvairių rūšių investicinių popierių . Pastaruoju laiku labai paplitę tokie pinigų rinkos instrumentai, kaip iždiniai vekseliai, depozitiniai sertifikatai, Euro dolerių depozitai, bankiniai akceptai, komerciniai vekseliai, trumpalaikės municipalinės obligacijos ir ilgalaikiai kapitalo rinkos instrumentai, įtraukiant iždo notas ir obligacijas. Spręsdama, kokius vertybinius popierius įsigyti ir laikyti, banko valdyba privalo atsižvelgti į eilę faktorių: į laukiamą pelningumo normą, mokestinius banko įsipareigojimus, procentinę riziką, kreditinę riziką, nesubalansuotą likvidumo riziką, infliacinę riziką ir užstato reikalavimus [20, 138].

6. KOMERCINIŲ BANKŲ NETRADICINĖS PASLAUGOS

Komerciniai bankai teikia įvairias paslaugas, už kurias ima komisinius atlyginimus, priskaitymus ir rinkliavas, nešančias nustatytas pajamas. Pastaraisiais metais bankų paslaugų dydis ir įvairumas nuolat auga ir tai tampa svarbiu banko pelno šaltiniu. Universalaus tipo bankas, jungiantis depozitines- paskolų, investicines- emisines, atsiskaitymo- mokėjimo, informacines- konsultacines ir daugybę kitų “artimų bankinėms” operacijų, labiausiai atitinka dabarties poreikius.

Pastaruoju metu bankų praktikoje atsirado operacijų, susijusių su draudimu: klientams skiriamos garantijos įsiskolinimui padengti, kaupiamos piniginės lėšos parduodant gyventojams draudimo liudijimus. Bankai įsigyja jau funkcionuojančių draudimo kompanijų, o tai naudinga ir bankams, gaunantiems stabiliai pelningas draudimo kompanijas, ir draudimo kompanijoms, kurioms suteikiama galimybė panaudoti platų banko filialų ir atstovybių tinklą savo šalyje bei užsienyje.

Komercinių bankų netradicinėms operacijoms, kuriomis jie ėmė aktyviai užsiiminėti, priklauso lizingas, faktoringas, forfeitingas, konsultacinės paslaugos. Tokiu būdu dabartinėmis sąlygomis vyrauja komercinių bankų funkcijų plėtimosi tendencija ir bankai, norėdami pagerinti savo likvidumą, padidinti pajamas, užimti geresnes pozicijas rinkoje, plečia anksčiau bankams nebūdingų operacijų ir paslaugų apimtį. Banko potencialas uždirbti pelną yra pirminis saugumo garantas prieš riziką, susijusią su bankų veikla, tai pirmoji apsauginė linija prieš kapitalo dėl galimo dalies aktyvų vertės sumažėjimo [2, 49 – 50].

6.1. Lizingas

  Pastaraisiais komercinių bankų veikos dešimtmečiais atsirado lizingo finansinės operacijos. Bankai ilgam laikotarpiui išnuomoja mašinas, įrenginius, transporto priemones, pastatus, skirtus pramoninės veiklos vykdymui ir sudaro lizinginius susitarimus. Tokiu būdu vietoje to, kad suteiktų įmonei paskolą, reikalingą minėtoms priemonėms įsigyti, bankas pats jas perka ir sudaro nuomą, išsaugodamas savo teisę į nuosavybę. Už tai bankas gauna lizinginį mokestį, o ne paskolų procentinę normą. Lizingas yra specifinė finansinių investicijų forma.

Lizingo operacijos tapo svarbiu ekonominės veiklos elementu. Lizingas užtikrina galimybę įmonėms gauti reikiamus įrenginius be reikšmingų vienkartinių užstatų. Klausimai dėl įmonių įrengimų ir jų finansavimo sprendžiami tuo pačiu laiku. Pažangi technika tampa labiau prieinama vartotojams, kas leidžia išvengti netekimų, susijusių su moraliniu gamybinių priemonių senėjimu rezultate mokslinio techninio progreso. Pramoninėms įmonėms esminę naudą nustatytomis sąlygomis sudaro padidintas amortizacijos laipsnis ir aukštas įrengimų rentabilumas, likvidumo išsaugojimas, nuosavo kapitalo judėjimas, tvirtas atsiskaitymų pagrindas, operatyvumas ir lankstumas, balansinis pranašumas. Lizingo operacijose dalyvauja trys šalys: nuomotojas, nuomininkas ir tiekėjas. Nuomotojas- tai, kaip taisyklė, specializuota finansinė (lizinginė) kompanija, atliekanti grynai finansuotojo charakterio rolę. Kadangi lizingas- visų pirma finansinių investicijų instrumentas ir reikalauja patikimų finansinių šaltinių, lizingo kompanijos pasaulinėje praktikoje pagrinde yra kontroliuojamos bankų ir yra jų dukterinė organizacija.

Nuomininkas, paprastai yra gamybinė ar prekybinė įmonė, išsinuomojanti įrenginius, naudojamus gamybiniame procese.

Tiekėjas yra gamybinė ar prekybinė įmonė, gaminanti ar tiekianti lizinginės sutarties objektą. Kaip taisyklė, tiekėjas ir pirkėjas (nuomininkas) tiesioginėse derybose vykdo pagrindines komercinio kontrakto sąlygas. Paraleliai nuomotojas (bankas) išstudijuoja finansavimo sąlygas ir sudaro su pirkėju įrenginių nuomos sutartį.

Spręsdamas finansavimo klausimą bankas tiria kliento pelningumo lygį, atlieka ekspertinę įvertinimo galimybę teisingam ir efektyviam objekto lizingo naudojimui, t. p. gali būti iškeltas klausimas dėl papildomų garantijų gavimo (firmų, bankų). Kontrakte numatomas nuomos laikas, suma, valiuta, terminai ir kitos apmokėtos nuomos išpirkimo sąlygos, nuomininko įsipareigojimai, įrenginių tvarkingam išlaikymui ir aptarnavimui.

Pagrindinė sąlyga yra lizinginio objekto draudimas lizingo kontrakto periode. Lizingo vertę sudaro reguliarūs nuomos mokesčiai, kurių pagrindiniai komponentai yra amortizacija ir procentaiuž kreditą. Į lizinginius mokėjimus gali taip pat įeiti užstatai už suteiktas nuomotojų paslaugas, numatytas nuomos sutartyje. Nuomos mokėjimų suma užtikrina nuomotojui išlaidų padengimą ir įrengimų pirkimų finansavimą, o taip pat pelno gavimą.

Operatyvus lizingas charakterizuojamas daugiau kaip trumpas gaminių ciklas, numatant nepilną įrenginių amortizaciją nuomos laiku, po ko jie grįžta nuomotojui ir gali vėl būti išnuomoti.

Komerciniai bankai ir jų lizingo kompanijos paprastai atlieka finansinį lizingą. Tai daugiausia paplitusi lizingo forma. Ji charakterizuojama vidutiniu ar ilgalaikiu kontraktų charakteriu, pilna amortizacija ar didesne įrenginio vertės dalimi. Po kontrakto veiklos termino pasibaigimo nuomininkas gali grąžinti lizingo objektą likusia verte. Apie savo sprendimą nuomininkas praneša lizingo kompanijai iš anksto, likus pusei metų iki grąžinimo termino pasibaigimo.

Faktinis finansinis lizingas atitinka ilgalaikio kreditinio pirkimo formą, kuri skiriasi nuo įprastinio pirkimo- pardavimo sutarties objekto nuosavybės perėjimo teisės vartotojui momento. Lizingo kompanija perka įrengimus vienos ar kitos įmonės prašymu, po to ji perleidžia įrengimus įmonės dispozicijon pagal vidutinę ar ilgalaikę nuomos sutartį (paprastai 3-7 metams), į kurią įtrauktas straipsnis apie galimybę išpirkti įrengimus likusia verte po lizingo kontrakto veikimo termino pasibaigimo [19, 186 – 188].

6.2. Faktoringas

Viena iš labiau paplitusių komercinių bankų tarpininkavimo paslaugų dabartiniu metu yra faktoringas. Faktoringas pirmiausia atsirado JAV XIX amž.pab., o po to paplito išsivysčiusiose pramoninėse Vakarų Europos šalyse. Pastaruosius 25- 30 metų ypatingai plačiai faktoringą pradėjo taikyti komerciniai bankai. Užsienio faktoringas- tai trumpiausias kelias prie finansavimo šaltinių smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Kreditinės įstaigos reikalauja iš jų didesnių nei įprasta garantijų, o kreditinė norma beveik visada viršija 2% normą stambioms firmoms. Faktoringo kompanijos, atvirkščiai, specializuojasi teikiant nurodytas paslaugas būtent smulkioms bei vidutinėms įmonėms. Faktorijos operacijos- (factoring)- finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos prekybos skolas (gaunamas sąskaitas) dažniausiai už mažesnę kainą negu jų balansinė vertė. Bendrovė gauna pelną iš skirtumo tarp pinigų, gaunamų iš supirktųjų skolų ir tikrosios tų skolų vertės. Firma turi naudos iš tos bendrovės gaudama grynųjų pinigų, ir jai nereikia laukti, kol prekybos skolininkai sumokės savo skolas. Be to, ji išvengia nemalonumų ir išlaidų, kovodama su nerangiais skolininkais, Pvz.: jei firma savo balanse turėjo £100000 negrąžintų skolų, ji gali jas parduoti bendrovei už £80000 grynųjų pinigų, padarydama bendrovei 20% nuolaidą ir duodama £20000 pelną, jei ši sugebės išieškoti visas skolas. Šitokios bendrovės už tam tikrą mokestį taip pat gali patarti, kaip įvertinti asmenų ir firmų kreditingumą [12, 62].

Išsivysčiusiose šalyse rimtas dėmesys skiriamas mokėjimo terminų stebėjimui. Faktoringo kompanijų veikla ir bankų faktoringo skyriai kaip tik skirti išspręsti rizikos problemas ir mokėjimo terminus tarp tiekėjo ir pirkėjo bei teikti tam didelę reikšmę.

Bankas tampa savininku neapmokėtų mokėjimų reikalavimų ir prisiima neapmokėtą riziką, nors ir iš anksto patikrinamas skolininkų mokumas.

Esant susitarimui, bankas įsipareigoja apmokėti sumą, jam pateiktų mokėtinų reikalavimų, nepriklausomai nuo to, ar savo skolas apmokėjo kontraagentai- tiekėjai. Iš čia susidaro skirtumas tarp faktoringo ir banko garantijų. Faktoringo aptarnavimo tikslas yra skubus lėšų inkasavimas (ar jų gavimas pagal nustatytą faktoringo sutarties datą) nepriklausomai nuo mokėtojo mokumo. Vakaruose faktoringo kompanijos, be nuosavo faktoringo, atlieka dar keletą paslaugų, kaip buhalterinės įmonių klientų apskaitos vedimas, auditas, statistinės apžvalgos paruošimas ir t.t. Faktoringo kompanijas išsivysčiusiose rinkos šalyse dažniausiai įkuria stambūs bankai kaip dukterines firmas.

Faktoringo sutarčių vykdymas reikalauja rimto analitinio darbo. Gaudama įmonės paraišką, faktoringo kompanija 1-2 savaičių laikotarpyje studijuoja ekonominę bei finansinę potencialaus kliento padėtį, jo veiklos ryšių charakterį. Jeigu įmonė tapo faktoringo kompanijos kliente, tai ji siunčia faktoringo kompanijai visas pirkimo sąskaitas- faktūras. Pagal kiekvieną dokumentą klientas privalo gauti apmokėjimo sutikimą. Faktoringo kompanija nagrinėja visas sąskaitas faktūras, nustatydama pirkėjų mokumą. Tai tęsiasi nuo 24 val. iki 2-3 dienų. Faktoringo kompanija gali apmokėti sąskaitas suėjus arba anksčiau nustatyto mokėjimo termino.

Pastaruoju atveju ji atlieka banko funkciją, kadangi iš anksto suteiktos piniginės lėšos klientui tolygu jam suteiktam kreditui. Nemažiau svarbia paslauga yra ir kliento mokumo garantija. Ši garantija apima pilną vidaus ir tarptautinių operacijų dydį: faktoringo kompanija įsipareigojusi apmokėti klientui neakceptuotas sąskaitas- faktūras netgi esant skolininkui nemokiam. Be to, bankas nustato maksimalią faktoringo operacijų sumą, kurių ribose prekių tiekimas ar paslaugų nurodymas gali vykti be negautų apmokėjimų rizikos. Atliekamų faktoringo operacijų sutartyje turi būti aptartas maksimalus sumos apmokėjimų metodas ir nurodytos aplinkybės, kurioms esant faktoringo skyrius privalo apmokėti tiekėjo naudai. Pasaulinėje praktikoje faktoringo paslaugų vertė skaidoma į du elementus: komisiniai bei procentai, imami už išankstinį pateiktų dokumentų apmokėjimą. Yra nustatomi procentai nuo sąskaitų- faktūrų sumos (paprastai 1,5- 2,5%). Procentinė kredito norma yra didesnė 1-2%, nei pinigų rinkos norma (trumpalaikių kreditų rinka).

Paprastai bankas tuo pačiu metu apmoka 80-90% sąskaitų faktūrų vertės; 10-20%- tai rezervas, kuris bus susigrąžintas po visos skolos debitorinių padengimų. Procentas imamas nuo avanso išdavimo iki įsipareigojimų padengimo dienos. Rizikos laipsnį, kurį prisiima bankai, įtakoja kliento skolininkų mokumai. Vykdomų faktoringų operacijų pagrindas yra faktoringo sutartis. Joje aptariamos sąlygos sudaromoms faktoringo operacijoms: mokestinių reikalavimų rekvizitai, dalis mokėtinos sumos nuo faktoringo operacijų sumos, kompensacinio atlyginimo dydis, nutraukiamos faktoringo sutarties sąlygos ir kitos šalių nuožiūra sąlygos. Taip pat joje aptariama kiekvienos šalies atsakomybė neišpildžius prisiimtų įsipareigojimų. Neišgalint faktoringo skyriui įvykdyti prisiimtų už save įsipareigojimų atsakomybę neša bankas, prie kurio jis įkurtas [15, 248 – 257].

Faktoringas yra universali klientų finansinio aptarnavimo sistema, kadangi pastarieji gali nevesti buhalterinės savo pareikalavimų apskaitos, neužsiminėti patikrinimai, ar klientai yra mokūs ir pajėgūs akumuliuoti jiems reikiamas likvidžias priemones. Bankai gali reguliariai informuoti klientus apie pirkėjų mokumą, dėl mokėjimų užsienio šalyse (prisiimti sau atsakomybę), o taip pat ir atitinkamas rizikas pirkėjams pasirodant nemokiems. Savo ruožtu bankams naudinga atlikti šias operacijas dėl jų aukšto pelningumo. Faktoringo paslaugų kaina pramoninėse išsivysčiusiose šalyse sudaro nuo 0,75 iki 3% metinės apyvartos priklausomai nuo akcinio kapitalo dydžio, kliento finansinės padėties, produkcijos rūšies, darbo apimties ir t.t. [19, 188 – 189].

6.3. Forfeitingas

Forfeitingas- tai toks kreditavimo procesas, kai bankas superka eksportuojančios šalies pervedimo vekselius iš anksto patikrinęs informaciją apie importuojančios šalies banko egzistavimą ir pervedimo sutarties sąlygas. Tokiu būdu, bankas prisiima kreditines rizikos pasekmes, jeigu pažeista atsiskaitymo tvarka ir terminai.

Forfeitingo operacijos apskaitomos buhalterinėje apskaitoje analogiškai kaip ir faktoringo.

Forfeitingo rinkos atsiradimas buvo sąlygotas struktūrinių pasaulio ekonomikos pokyčių, įvykusių 1950 metų gale- 60 pradžioje, kai gamybinė prekių pardavimo rinka pamažu reorganizavosi į šių prekių pirkimo rinką. Reikšminga tarptautinės prekybos raida buvo lydima stiprėjančių importuotojų reikalavimų pratęsti tradicinį 90- 180 dienų komercinio kredito terminą. Šis laikotarpis charakterizuojamas muitų lygio mažėjimu, atsiradusio pokarinės depresijos pasekoje. Prekinių santykių atgimimas tarp Vakarų ir Rytų Europos šalių, bei auganti pasaulinės prekybos reikšmė Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse sudarė daugumą finansinių sunkumų , pirmoje eilėje Vakarų Europos eksportuotojams. Be to šių naujų rinkų atsiradimas įvyko tuo laiku, kai egzistuojantys bankai dar buvo nepajėgūs teikti pageidaujamas eksportuotojų paslaugas. Tokiu būdu, forfeitingas išsivystė dėl nuolat augančios bei nepatenkinamos tarptautinių kreditų paklausos.

Forfeitingas- greitai besivystanti sritis, reikalaujanti įkurti tradiciškai funkcionuojančiame banke specialų padalinį.

Forfeitingas- terminas, paprastai naudojamas pažymėti pirkimo įsipareigojimus, kurie turi būti padengti po tam tikro laiko, ir kurie atsiranda prekių bei paslaugų pristatymo procese (didesnė dalis eksportinių operacijų) be sugrąžinimo teisės bet kuriam ankstesniam skolininkui. Žodis “a forfai” prancūziškos kilmės ir reiškia “teisių atsisakymas”, kas ir sudaro forfeitingo operacijų esmę. Forfeitingo atveju, pardavėjas pareikalavimais, kuriuos gali priimti, pvz.: perleidžiama vekselio forma, apsaugo save nuo bet kokio regreso (t.y. atgalinio pereikalavimo atlyginti sumokėtą sumą), įtraukiant indosamento žodžius “be sugrąžinimo”.

Indosamentas- tai įrašas vekselyje, patvirtinantis jo perdavimą kitam asmeniui.

Forfeitingo vekselio pardavėju paprastai yra eksportuotojas: jis akceptuoja jį kaip užmokestį už prekes bei paslaugas ir stengiasi perduoti visą riziką ir atsakomybę bankui, apskaitančiam vekselį už skubų apmokėjimą grynais pinigais.

Paprastai forfeitingas nenaudoja paprastų vekselių, nors teoriškai, bet kokios formos nuosavybė gali būti forfeitinge. Labiau naudojamos formos įtraukia akredityvus ir išplaukiančius iš jų atidėtus mokesčius.

Galutinis mokėjimo priemonių pasirinkimas tarptautinėje prekyboje ir kreditinėse sutartyse priklauso nuo daugelio juridinių, ekonominių bei politinių normų.

Jeigu importuotojas nėra pirmaklasis paskolos gavėjas, neabejotinos reputacijos, bet kuris forfeitingo įsiskolinimas privalo būti garantuotas avaliu ar būtina banko garantija. Atliekant šią sąlygą ypatingai svarbu, jeigu žiūrėsime į sutartį kaip negrąžintiną, kadangi nemokumo atveju iš skolininko pusės bankas gali remtis tik šia vienintele garantija.

Forfeitinge vekselių pirkimas vykdomas išskaitant avansinius procentus už visą kredito laikotarpį. Eksportuotojai, tokiu būdu, kreditinę operaciją paverčia komercine sutartimi. Šiuo atveju jis atsako tik už gamybos patenkinimą ir prekių pristatymą, o taip pat už teisingą dokumentų įforminimą. Tai paskutinė aplinkybė kartu su finansine procentine norma, prisiima šios operacijos pradžioje, daro forfeitingą pilnai priimtina paslauga eksporteriui ir atitinkamai nebrangia alternatyva kitoms dabartinėms komercinio refinansavimo formoms. Prie išorinių sutarčių komerciniam kreditavimui, eksporteriui iškyla visa eilė rizikų, kurias jis prisiima.

Į šią sistemą įeina tradiciškai komercinė, valiutinė, politinė rizikos, susiję su valiutos pervedimu iš vienos šalies į kitą. Komercinė rizika susijusi su nesugebėjimu ar nenoru skolininko ar garanto atsiskaityti. Grėsmė neįvykdyti įsipareigojimų neišvengiamai reikalauja įvertinti kiekvienoje konkrečioje situacijoje importuotojo ar banko garanto kreditingumą. Komercinė rizika susijusi su vyriausybinių organizacijų įsipareigojimų nevykdymu, priskiriama politinei rizikai. Prie to priklauso ir politiniai konfliktai (karas, intervencija), kurie gali atnešti eksportuotojui nuostolius.

Į rizikų skaičių įeina ir atsiskaitymų užsienio valiuta rizika, kai keičiama pirkėjo valiuta į pardavėjo. “Plaukiojantys” užsienio valiutos kursai gali paveikti kontrakte numatytų prekių vertę. Keitimo rizika iššaukia valstybinio ar kito specializuoto organo nenorą ar nesugebėjimą įvykdyti valiutinius kontrakto mokėjimus.

Šios rizikos būdingos ir forfeitingui, kadangi turint omenyje, forfeiteris prisiima visas rizikas be regresinės eksportuotojo teisės. Todėl forfeitinge reikia stebėti pagrindines draudimosi nuo rizikos taisykles.

Drausdamasis nuo komercinės rizikos eksportuotojas privalo stebėti, kad paskolos gavėjas priklausytų pirmajai klasei, nors daugumoje atvejų eksportuotojo reikalavimai padengiami avaliu ar skolininko šalies banko garantija. Rizikos padengimas pervedant valiutą iš vienos šalies į kitą vykdomas forfeitingo kompanijų. Nes sudarant sutartį būtent ji nustato importuotojo šalies galimybę įvykdyti savo valiutinius įsipareigojimus. Vengiant valiutinės rizikos dauguma forfeitingo įmonių veda atsiskaitymus tik nustatyta valiuta, pvz.: JAV doleriais, DM [15, 257 – 268].

6.4. Pasitikėjimo operacijos

Didėjant finansiniams aktyvams pramoninėse išsivysčiusiose šalyse, komerciniai bankai plečia pasitikėjimo (iš ang. trust- pasitikėjimas) operacijas. Šios bankų paslaugos surištos su pasitikėjimo santykiais. Komercinių bankų Trust- skyriai veikia pagal klientų pavedimą patikėtinio asmens teise ir vykdo operacijas susijusias su nuosavybės valdymu, o taip pat atlieka kitas paslaugas. Pasitikėjimo operacijas bankai atlieka privatiems asmenims, įmonėms bei firmoms, labdaros kompanijoms (fondams) ir kitoms įstaigoms. Pasitikėjimo operacijas galima išskirti į tris rūšis: palikimo valdymas, operacijų vykdymas pagal pasitikėjimą ir ryšium su globa, agento paslaugos. Palikimo valdymas pagal privačių asmenų pasitikėjimą numato tai, kad banko Trust- skyriai atliks vykdytojų pareigas. Pagrindinės iš jų atstovavimas, turint raštišką įgaliojimą ar teismo paliepimą apsaugoti įpėdinių aktyvus, sumokėti administracines išlaidas, skolas ir mokesčius, paskirstyti nuosavybę tarp įpėdinių ir teikti asmenines paslaugas šeimos nariams. Trust-skyriai vykdo operacijas surištas su valdymu pagal pavienių asmenų pasitikėjimą, atliekant globėjiškas funkcijas nepilnamečių ir neveiksnių asmenų atžvilgiu. Paplitusios pasitikėjimo operacijos yra susiję su nuosavybės valdymu pasitikėjimo pagrindu. Jos atsiranda rezultate susitariant tarp patikėtiniui bei įgaliotojui, ir surištos su turto perdavimu patikėtiniui, kuris jį valdo ir disponuoja įgaliojusiojo jį asmens interesais. Be to bankas gali saugoti turtą, investuoti, disponuoti pagrindine suma ir pajamomis pagal sutarties sąlygas. Viena iš pagrindinių patikėtinio pareigų valdant nuosavybę- teisingas priemonių investavimas laikantis šalies įstatymų, pačios sutarties sutikimo ir Trust- skyriaus politikos.

Agento paslaugas atlieka komercinių bankų Trust- skyriai, atlikdami agento funkcijas. Jei operacijos susiję su nuosavybe, tai nuosavybės teisė, kaip taisyklė, išsaugojama savininkų. Pagrindinės paslaugos tai aktyvų saugojimas ir disponavimas, nuosavybės valdymas, juridinis aptarnavimas ir kitos agentų operacijos.

Įmonės ir firmos paprastai kreipiasi į savo komercinių bankų Trust- skyrius, atliekančius įvairias operacijas. Pasitikėjimo operacijos apima aptarnavimą obligacinėmis paskolomis, perdavimo teisę valdyti turtą. Akcinės bendrovės naudojasi banko paslaugomis, patikėdamos jam akcijų ir obligacijų nuosavybės teisę, pavesdamos bankui registraciją akcijų, išleidžiamų biržose  ir t.t. Firmoms bankas atlieka mokėjimo funkcijas: apmokėjimą kuponų ir obligacijų padengimą, kurioms suėjo terminas, dividendų išmokėjimą bendrovės akcininkams. Trust- skyriai atlieka depozitinę funkciją- akcijos saugojimą, kai akcininkai perduoda balsavimo teisę vykdytojui- įgaliotiniui. Bankai gali laikinai valdyti bendrovės reikalus vykdant reorganizaciją, likvidavimą ar bankrotą. Atliekant pasitikėjimo operacijas komerciniai bankai gauna komisinius atlyginimus. Už operacijas, susijusias su palikimo valdymu, atlyginimai, atitinkamai pagal šalis, nustatomi įstatymų keliu ar teismo sprendimu. Komisiniai atlyginimai už agento paskolas daugumoje atvejų nustatomi pagal susitarimą, kadangi skiriasi darbo apimtis operacijų rūšių. Komisinius atlyginimus gali sudaryti kasmetiniai atsiskaitymai už Trust pajamas, kasmetiniai pagrindinės sumos įnašai. Pasitikėjimo operacijų apimtis turi būti tokia, kad atpirktų susijusias su šiomis operacijomis išlaidas ir užtikrintų banko pelno gavimą [19, 189 – 191].

7. BANKŲ FINANSINIS TARPININKAVIMAS LIETUVOJE. VILNIAUS BANKAS

7.1. Lietuvos komercinių bankų raidos perspektyvos rinkos ekonomikos sąlygomis.

            Jau beveik dešimt metų Lietuva eina rinkos ekonomikos keliu. Per šį laikotarpį įvyko daug reikšmingų pokyčių bankininkystės plėtroje. Atgavus nepriklausomybę reikėjo sukurti patikimą bankininkystės įstatyminę bazę, kuri užtikrintų bankų veiklos efektyvumą bei konkurencingumą. Tam buvo priimta eilė įstatymų bei nutarimų: 1990m. kovo 16d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos bankų”; 1990m. gruodžio mėn. 19 d. nutarimas “Dėl akcinių komercinių bankų steigimo”; 1992m. liepos 7d. “Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymas.

            Šiame laikotarpyje skiriamąja Lietuvos bankinių paslaugų rinkos ypatybe galima laikyti komercinių bankų universalumą, t.y. komerciniai bankai nesistengė specializuotis atlikdami tik tam tikras operacijas ar aptarnaudami tik tam tikrus klientus, bet teikė įvairias bankines paslaugas [15, 14].

            Tačiau dėl blogai ir aplaidžiai parengtų įstatymų bei nutarimų, gilios bankų veiklos patirties neturinčiai Lietuvai teko patirti didžiulę bankų bankrotų bangą. “Kilus finansinei krizei šalies ekonomikos padėtis stipriai komplikavosi. Iš Lietuvos masiškai išplaukė pinigai, traukėsi užsienio investuotojai. 1995m. Lietuva turėjo visiškai neveiksmingą ir praradusią bet kokį pasitikėjimą bankininkystės ir finansų sistemą. Praktiškai apmirė bankinė paskolų rinka, nežiūrint į tai, kad Seimas įgaliojo Vyriausybę teikti valstybės garantijas tarpbankinėms paskoloms spręsti" [15, 15-16].

            Padėtis pagerėjo tik 1996 metų pabaigoje. Ypač tai įtakojo staigus bankų kapitalizacijos lygio padidėjimas. Vienuolikos veikiančių bankų bendras akcinis kapitalas 1996 metų pabaigoje, viršijo 700 mln. Lt, o 1995 metais šį kapitalą sudarė 220 mln. Lt. Savo kapitalą ženkliai padidino Vilniaus bankas, Ūkio bankas, bankas “Hermis”. Šie bankai kapitalizacijos problemą sprendė užsienio investicijų pritraukimu. Tam, kad padidintų užsieniečių susidomėjimą, pasitikėjimą, bankai suinteresuoti daryti tarptautinį auditą ir plačiai skelbti informaciją. Jau du Lietuvos bankai turi nustatytą reitingą. Pirmasis bankas, gavęs tarptautinį agentūros “Thomson Bank- Watch” reitingą 1996 metų spalį, buvo Vilniaus bankas. Per pokrizinį laikotarpį priimta nemažai bankų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, jų pakeitimų bei papildymų: tai LR gyventojų indėlių draudimo įstatymas, Lietuvos banko valdybos nutarimas “Dėl Lietuvos banko pinigų politikos programos 1997- 1999 metams”, kuriame analizuojama dabartinė pinigų politika, nurodomi jos tobulinimo veiksniai, kryptys ir terminai: tikslu užtikrinti visuomenės ir užsienio investuotojų pasitikėjimą pinigų politikos tęstinumu, sudaryti sąlygas pinigų ir bankų sistemos tobulinimu ir kt.

            Siekdamas priartinti šalies komercinius bankus prie minimalių Europos Sąjungos reikalavimų, Lietuvos bankas orientuoja komercinius bankus į kapitalo didinimą- iki 1997 m. pabaigos buvo būtina sukaupti 5 mln. ECU pagrindinį kapitalą.

            Norint užtikrinti paskolų patikimumą, kad būtų išduota kiek galima daugiau paskolų su minimalia rizika Lietuvos banko iniciatyva veikia Paskolų rizikos duomenų bazė, kurioje nuo 1996 metų centralizuotai kaupiami duomenys apie visus banko skolininkus. Ši bazė suteikia bankams galimybę pasinaudoti informacija apie konkretaus ūkio subjekto (ar privataus asmens) įsiskolinimą kitiems bankams, negrąžinant paskolas.

            Taigi, pastarųjų metų teigiami poslinkiai šalies bankų sektoriuje drąsiai sietini su teisinės bazės tobulinimu bei veiksmingai dirbančia CB priežiūros tarnyba, siekiančia, kad kredito įstaigos vykdytų jų veiklą reglamentuojančius įstatymus ir normatyvinius aktus. Lietuvos orientacija į narystę Europos Sąjungoje artimiausiais metais lems ekonomikos ir teisės reformų vykdymo kryptis [15, 21-22].

7.2.Vilniaus banko finansinio tarpininkavimo paslaugos. Naujų finansinių produktų pasiūla bei vystymosi perspektyvos.

            Norėdama apžvelgti Lietuvoje vykstančių finansinio tarpininkavimo operacijų svarbą, pasirinkau vieną iš stipriausių pozicijų šalies komercinių bankų sistemoje užimantį Vilniaus banką. Jo vykdomos finansinės politikos pagalba bandysiu aptarti, kokios naujovės pritapo ar buvo įdiegtos per banko veiklos laikotarpį, ar tai kas seniai taikoma išsivysčiusių šalių rinkos ekonomikoje yra priimtina ir Lietuvos vartotojams. Kaip tai įgyvendinama ir kokios yra šalies perspektyvos plėtojant naujas finansines paslaugas?

            Vilniaus bankas teikia daugiausia paslaugų Lietuvoje, būtent jo strateginis tikslas plėsti naujų finansinių produktų ratą, didinti savo konkurencingumą kitų finansinių institucijų atžvilgiu. Viena iš neseniai taikyti pradėtų paslaugų- banko mokėjimo kortelės. Tai dar kol kas nauja paslauga. Lietuvoje bankų kortelių rinka dar tik formuojasi.

            Pagrindiniai kortelių sistemos dalyviai- kortelės turėtojai, komercinės įmonės (pardavėjai), bankai- gauna naudą, bet ji yra skirtinga. Štai, kortelės turėtojui kreditinė kortelė teikia tokius privalumus: patogu naudoti, gali automatiškai gauti paskolą, gali pratęsti paskolą, gali gauti nuolat išsamios informacijos apie įvykdytas operacijas. Komercinėms įmonėms (pardavėjams) tai teikia šią naudą: didina pardavimų apimtį, pritraukia naujų klientų, suteikia galimybę parduoti kreditan nepritraukiant savo lėšų, sumažėja rizika naudojant kortelę vietoj čekio.

            Bankai yra kreditinių ir kitų kortelių įvedimo iniciatoriai. Bankai, išleisdami korteles, planuoja gauti tokią naudą: vartotojų paskolų dalies padidėjimo, banko įtakos padidėjimo (ypač geografine prasme) papildomo kitų banko paslaugų ir produktų pardavimo.

            Operacijos su kreditinėmis kortelėmis- pelningas verslas. Bankas gauna mokestinį atlygį tiek iš kortelės turėtojų, tiek iš pardavėjų [14, 27-29].

            Šiuo metu Vilniaus bankas platina tokias korteles:

·         Vilniaus banko;

·         Vilniaus banko “VISA Classic”;

·         Vilniaus banko “VISA Business”;

·         Vilniaus banko “VISA Electron”;

·         Vilniaus banko “VISA Gold”.

Šių kortelių aptarnavimo ir išdavimo sąlygas atspindi šios lentelės:

                                                                                                             2 Lentelė

Vilniaus banko kortelės išdavimo ir aptarnavimo sąlygos 

Pradinis įnašas į sąskaitą	500 Lt
Pagrindinės kortelės išdavimo mokestis	40 Lt
Papildomos kortelės išdavimo mokestis	30 Lt
Kortelės atnaujinimo mokestis	30 Lt
Metinės palūkanos už kreditinį sąskaitos likutį	4 proc.
Metinės palūkanos už debetinį sąskaitos likutį	30 proc.
Grynųjų pinigų išėmimas: Vilniaus banko pinigų automatuose Vilniaus banko kasose iki 10 tūkst. Lt per dieną Vilniaus banko kasose daugiau kaip 10 tūkst. Lt per dieną Vilniaus banko valiutos keityklose	2 Lt - 0,5 proc. 2 Lt

                                                                                                         3 lentelė

Vilniaus banko “VISA Electron” kortelės išdavimo ir aptarnavimo sąlygos

Pradinis įnašas į VISA sąskaitą	100 Lt
Pagrindinės kortelės išdavimo mokestis	40 Lt
Papildomos kortelės išdavimo mokestis	30 Lt
Kortelės atnaujinimo mokestis	30 Lt
Metinės palūkanos už kreditinį sąskaitos likutį	4 proc.
Metinės palūkanos už debetinį sąskaitos likutį	30 proc.

	3 lentelės tęsinys
Grynųjų pinigų išėmimas: Užsienyje Vilniaus banko pinigų automatuose Vilniaus banko kasose iki 10 tūkst. Lt per dieną Vilniaus banko kasose daugiau kaip 10 tūkst. Lt per dieną Vilniaus banko valiutos keityklose	2 proc. 2 Lt - 0,5 proc. 2 Lt

                                                                                                         4 lentelė

Vilniaus banko “Visa Classic” kortelės išdavimo bei aptarnavimo sąlygos

Pradinis įnašas į VISA sąskaitą	500 JAV dol.
Pagrindinės kortelės išdavimo mokestis	50 JAV dol.
Papildomos kortelės išdavimo mokestis	40 JAV dol.
Kortelės atnaujinimo mokestis	40 JAV dol.
Metinės palūkanos už kreditinį sąskaitos likutį	2,5 proc.
Metinės palūkanos už debetinį sąskaitos likutį	30 proc.
Grynųjų pinigų išėmimas	2 proc.

                                                                                                                                           5 lentelė

Pagrindinės Vilniaus banko “VISA Business” kortelės išdavimo ir aptarnavimo sąlygos

Pradinis įnašas į kortelės sąskaitą	2000 JAV dol.
Mokestis už kortelę + metinis sąskaitos aptarnavimo mokestis	80 JAV dol.
Metinės palūkanos už kreditinį sąskaitos likutį	1 proc.
Metinės palūkanos už debetinį sąskaitos likutį	30 proc.
Grynųjų pinigų išėmimas	2 proc.

                                                                                                                                           6 lentelė

Pagrindinės Vilniaus banko “VISA Gold” kortelės išdavimo ir aptarnavimo sąlygos

Pradinis įnašas į kortelės sąskaitą	-
Pagrindinės kortelės išdavimo mokestis	150 JAV dol.
Papildomos kortelės išdavimo mokestis	100 JAV dol.
Kortelės atnaujinimo mokestis	100 JAV dol.
Maksimalus suteiktas kredito limitas	5000 JAV dol.
Panaudoto kredito padengimas	Kito mėnesio 15 d.
Grynųjų pinigų išėmimas	2 proc.

                                                                                                                                          

7 lentelė

Vilniaus banko “VISA”, “VISA Electron” ir “VISA Gold” kortelių paketo platinimo sąlygos

Kortelių paketas	Kortelių išdavimo mokestis
1. “VISA” kartu su “VISA Electron”	“VISA”	50 JAV dol.
	“VISA Electron”	-
2. “VISA Gold” kartu su “VISA”	“VISA Gold”	600 Lt
	“VISA”	30 JAV dol.
3. “VISA Gold” kartu su “VISA Electron”	“VISA Gold”	600 Lt
	“VISA Electron”	-

[14, 54-58].

Ryškus šio amžiaus paskutinių dešimtmečių bruožas yra bankininkystės internacionalizavimas. Tai ryšku ir Vilniaus banko veikloje. Štai nuo 1999 m. sausio 1d. Vilniaus bankas galės vykdyti atsiskaitymus ir naująja valiuta- EURO. Taip pasiūlytos ir komercinės paskolos EURAIS. Atsiskaitant VISA kortele už pirkinius ir paslaugas EURAIS, pasikeitimų nebus. Tokiu atveju bus debetuojama klientų litų ar dolerių sąskaita pagal galiosiantį keitimo kursą. Vilniaus bankas plečia ir siūlomų paskolų tinklą:

Paskolos būstui pirkti;

Vartotojiškas paskolas;

Vidutinės trukmės ir ilgalaikes paskolas įmonių ir investiciniams projektams finansuoti;

Trumpalaikės ir vidutinės trukmės paskolos įmonių darbiniam kapitalui formuoti;

Trumpalaikes paskolas prekių importui- eksportui finansuoti;

Trumpalaikes ir vidutinės trukmės paskolas smulkaus ir vidutinio verslo vystymui;

Paskolas žemės ūkio verslui skatinti.

            Pagal numatytas paskolų sąlygas vyksta paskolų išdavimas, paskolos grąžinimas ir palūkanų mokėjimas. Dar vien nauja finansinio tarpininkavimo paslauga- elektroninis duomenų perdavimo tinklas (EDPT). Šiame banke esančias sąskaitas galima tvarkyti tiesiai iš savo darbo vietų. EDPT vartotojai gali lengvai parengti ir bet kuriuo metu perduoti į Vilniaus banką šiuos dokumentus: mokėjimo pavedimus litais ar užsienio valiuta, tarptautinius mokėjimo pavedimus, prašymus pirkti ar parduoti valiutą, suteikti banko garantiją, išleisti vienkartinį laidavimo raštą muitinei.

            EDPT vartotojams teikiama tokia informacija: išrašai iš sąskaitų litais ir užsienio valiuta (dienos ir mėnesio) sąskaitos likutis (6 kartus per dieną) Lietuvos banko lito ir užsienio valiutų oficialūs kursai, Vilniaus banko valiutų pirkimo- pardavimo kainos (pavedimu) kita klientui reikalinga informacija. Vilniaus bankas garantuoja informacijos siuntimo patikimumą ir laiku atliekamas operacijas.

            Kad būtų suteikiama ši paslauga reikalinga techninė ir programinė įranga:

Kompiuteris, ne blogesnis negu IBM PC (8MB RAM, 50 MB HDD), modemas, palaikantis V.42 bis ar MNP5 protokolus, ryšio linija, spausdintuvas, individualus telegrafinis kodas, mokėjimo pavedimų ir prašymų ruošimo programos.

            Sąskaitų tvarkymo elektroniniu būdu mėnesio mokestis 120 lt., vienkartinių sąskaitų tvarkymo elektroniniu būdu mokestis- 250Lt.

            Sudaromi ateities bei pasikeitimo sandoriai.

            Ateities sandoris- tai banko įsipareigojimas klientui pirkti ar parduoti valiutą fiksuotu kursu kada nors ateityje.

Tokie sandoriai padeda išvengti kurso rizikos klientui:

·       gaunant paskolą valiuta, o naudojant ją kita konvertuojama valiuta;

·       perkant prekes su atidėtu apmokėjimu viena valiuta, o realizuojant jas kita konvertuojama valiuta.

Tokia sutartis iš kliento nereikalauja sumokėti pinigų iš karto, bet panaikina riziką, kad gavus numatytas pajamas, jų kursas bus nepalankus. Šios sutartys gali būti sudaromos gaunant paskolas užsienio valiuta, importuojant ar eksportuojant prekes iš užsienio su atidėtu atsiskaitymu ar panašiais atvejais.

Pasikeitimo sandoris- tai sandoris su klientu tam tikram terminui priimti vienos valiutos depozitą ir jo pagrindu išduoti kitos valiutos kreditą. Sutartis įforminama kaip du pirkimo pardavimo sandoriai: vienas paprastas, o kitas- ateities. Tokie sandoriai nesudaro kurso rizikos, bet leidžia klientui padidinti apyvartines lėšas norima valiuta, panaudojant tuo momentu nereikalingas lėšas kitomis valiutomis.

Ateities ir pasikeitimo sandorių kainos nustatomos atskiru susitarimu. Šios kainos mažai tesiskiria nuo tuo momentu galiojančių paprastų valiutos pirkimo pardavimo sandorių kainų.

            AB Vilniaus bankas 1995 m. balandį įkūrė dukterinę įmonę “VB Lizingas”. Šiuo metu tai didžiausias lizingo bendrovė Lietuvoje (įstatinis kapitalas yra 10mln. Lt.), teikianti papildomas šiuolaikinio finansavimo galimybes.

            VB Lizingas finansuoja automobilių, įvairiausių įrenginių (nuo kasos aparatų iki milijoninės vertės spausdinimo mašinų), organizacinės, medicininės technikos, biuro, prekybinės ir kitos įrangos, žemės ūkio technikos, įvairiausių sunkvežimių ir pan. įsigijimą.

            1998 m. birželio 24 d. pasirašyta sutartis, pagal kurią Vilniaus bankas tapo stambiausiu FMĮ Vilfima akcininku. Vilfima yra viena iš Lietuvos kapitalo rinkos lyderių, aktyviai ir sėkmingai vystanti investicinę bankininkystę vietos ir kaimyninėse rinkose [http://www.vb.lt].

                               IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

            Apibendrinant šį darbą, toliau pateiksiu mano manymu svarbiausius aspektus bei išvadas:

·         Svarbus uždavinys, kurį privalo atlikti bankas- efektyviai panaudoti bei paskirtsyti finansinius išteklius, nes pinigai, įšsisklaidę smulkiomis sumomis po žmonių rankas neturi dinaminės kūrybinės galios.

·         Bankams būdingas finansinės veiklos universlumas. Manoma, kad kapitalo rinkos efektyvumą galima didinti stambinant finansų institucijas, kurios galėtų atilikti plataus diapazono finansines paslaugas.

·         Bankų veikloje nei veinos rūšies rizikos negalima visiškai išvengti, arba tai daryti netikslinga, nes bus pažeistas vienas iš svarbiausių bankų veiklos principų- pelningumas. Rizikos valdymo procesas turi remtis patikimomis buhalterinėmis procedūromis, visapusiška vidine kontrole ir adekvačiomis technologijomis.

·         Vienas iš labiausiai paplitusių rizikos sumažinimo būdų yra rizikos diversifikavimas- suskirstymas į grupes ir struktūros reguliavimas, taip pat nuolatinis įvertinimas nustatant savus ir centrinio banko normatyvus.

·         Finansinių tarpininkų veiklos efektyvumą gali mažinti vyriausybinės institucijos bei netinkamai paruošta įstatyminė bazė.

·         Finansinių įstaigų nesėkmės yra “užkrečiamos” ir net gi pavojingos krašto finansinei sistemai, nes stambių indėlininkų nuostoliai gali sukelti jų bankrotą.

·         Kreditavimo operacijos yra pagrindinė komercinių bankų aktyvinių operacijų rūšis, duodanti didžiausias pajamas. Svarbus banko verslo paskolų teikimo bruožas yra kredito nirmavimas. Vienas iš svarbiausių kredito normavimo veiksnių yra dalykiniai ryšiai tarp bankininko ir verslo skolininko.

·         Stabilūs banko ryšiai teikia didžiausią naudą- informaciją. Ilgus metus bendraudamas, bankas sužino apie savo klientus labai daug. Jei klientai dažnai keistų bankus, ši informacija taptų beverte jų senajam bankui, o naujajam bankui reikėtų eikvoti lėšas norint vėl surinkti tokią informaciją.

·         Pastaraisiais metais bankų paslaugų dydis ir įvairumas nuolat auga ir tampa svarbiu banko pelno šaltiniu.

                         LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.      Albrechtas J. Kreditavimo operacijos // Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos.-1998, Kov. (Nr.9).- p.6.

2.      Ališauskas L., Vaškelaitis V. Šiuolaikinės bankų sistemos.-V.:Lietuvos in-jos inst., 1998.-80p.

3.      Bartkus E.Finansų institucijos ir finansų rinkos.-K.: “Technologija”, 1994.- 220p.

4.      Genienė M., Žaltauskienė N.Kreditavimo formos pasirinkimo kriterijai ir jų tyrimo metodai. // Ekonomika ir vadyba- 98.-K,.: Technologija, 1998.-p. 152- 156.

5.      http://www.vb.lt.

6.      Ivaškevičius D. Bankų vadyba.- K.: “ Technologija”, 1997.- 220p.

7.      Jasienė M. Palūkanų normos rizikos valdymas.- V.: VU l-kla, 1998.- 40p.

8.      Jurevičienė D., Bikas E. Kaip gauti iš banko paskolą? // Apskaitos ir mokesčių apžvalga.- 1999, Vasaris (Nr.2).-85-88p.

9.      Komercinių bankų įstatymas // Valstybės žinios.-1995,Saus.5 (Nr. 2). -p. 30-35.

10.  Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z. Pinigai bankai ir ekonomika.- V.:, 1998.-630p.

11.  Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai.-K.: Technologija, 1996.-310p.

12.  Pasas K., Lauzas B., Deivis L. Ekonomikos terminų žodynas.- V.: Baltijos biznis, 1994.- 310p.

13.  Rukuižienė R. Kreditavimo portfelio struktūra standartinėje kreditų sistemoje // Ekonomika ir vadyba –98.-K.: Technologija, 1998.- p.323-325.

14.  Vaškelaitis V., Žylius D. Bankų mokėjimo kortelė- elektroninė piniginė.- V.: Lietuvos in-jos inst, 1988.- 80p.

15.  Vaškelaitis V. Komercinės bankininkystės atsiradimo ir vystymosi ištakos bei prielaidos: monografija //.- Vilniaus universitetas, Finansų ir apskaitos katedra. –V.:VU, 1999.-23p.

16.  Йцукенгшщзхъфывапролджэячсмитьбю        Банки и банковские операции. М.: ”Банки и биржи”, 1997.-468 стр.

17.  Банки на развивающихся рынках.- М.: Финансы и статистика, 1994. –321  стр.

18.  Велисава Т. Севрук Банковские риски, М. : Дело, 1995.- 69 стр.

19.  Долан Эдвин Дж. Деньги, банковское дело и денежно- кредитная политика.- М. : Снб.,1994,- 493 стр.

20.  Общая теория денег и кредита. –М. : ”Банки и биржи”,1995.-302 стр.

21.  Питер С. Роуз Банковский менеджмент.-М. : Дело, 1997.-743 стр.

1 Priedas. Banko rizikų schema